Statistikos departamentas skelbia, kad per pastarąjį dešimtmetį emigravo 204,7 tūkst. Lietuvos gyventojų. Daugiausia - 83,2 tūkst. - žmonių emigravo 2010-aisiais. Tai beveik 4 kartus daugiau negu 2009-aisiais.
Kodėl mūsų šalies gyventojai masiškai bėga iš namų? Ką daro šalies Vyriausybė, kad sustabdytų emigraciją?
Lietuvos gyventojams pateikiama statistika neatspindi realios padėties - per pastarąjį dešimtmetį išvykusiųjų tikrai turėtų būti daug daugiau. Oficialią statistiką vis bandoma pritempti prie to, kad mūsų dar yra tie trys milijonai. Tas simbolinis skaičius svarbus politikams. Deja, neturime geros socialinės statistikos, remiamės daugiausiai Eurobarometro duomenimis. Tarsi patys ne tik nebemokėtume, bet ir nebenorėtume į save pažvelgti. Pasitenkiname tik sociologinėmis apklausomis ir panašiai, o tyrimų, kurie atskleistų visuomenei patikimesnę statistiką, Lietuvoje niekas netoleruoja ir neskatina.
Žmonės iš savo namų pirmiausiai bėga dėl mūsų šalyje susiklosčiusio politinio socialinio klimato. Socialiniai santykiai mūsų šalyje grindžiami gryno pelno siekiu, tai yra išnaudojimu. Vakarų valstybėse tokio išnaudojimo seniai nebėra. Išnaudojimo santykis Lietuvoje nekompensuojamas ir neatsveriamas bendruomeniškumo ryšiais ar kitais socialiniais santykiais, kurie jį slopintų.
Svarbus dalykas ir tai, kad jaunimas nemato perspektyvų, nemato Lietuvos kaip visuomenės ir kaip valstybės proveržio krypčių, kur išsilavinęs kūrybingas jaunimas galėtų rasti sau vietą. Kokios mūsų pagrindinės ekonomikos šakos, su kuo mes siejame pakilimą? Vežėjai, pieno ar mėsos perdirbėjai ir statybininkai. Manau, kad su šiomis ekonomikos sritimis savo ateitį ir karjerą sieti nori tik nedidelė dalis jaunimo. Savo ateitį Lietuvoje jaunimui būtų galima sieti su politikų sluoksniu, kuris labai neblogai gyvena. Tačiau, mano manymu, tas vietas dešimtmečiams į priekį jau yra užėmę šiandieninių politikų vaikai arba jų giminių giminės. Todėl politikų sluoksnyje irgi nebėra galimybių įsitvirtinti.
Ar Vyriausybė ką nors daro, kad sustabdytų emigraciją? Manau, kad nieko nedaro. Tiksliau - daro priešingai. Ta sistema, kuri yra sukurta, tik skatina emigruoti. Aišku, žodžiais lyg ir reiškiamas susirūpinimas, lyg ir vaizduojama, kad norima kažką padaryti, bet realybėje, deja, tai ir lieka tik žodžiai. Pažiūrėkime, ar kuriamos naujos ekonomikos sritys, ar kuriama infrastruktūra, kur būtų galima panaudoti jauno, kūrybingo, išsilavinusio žmogaus protą? Niekas gi nieko nedaro. Politikai užsiima savo projektais, pinigų skirstymu ir perskirstymu, pinigų srauto valdymu. Todėl valstybėje beveik nebeliko politikos: nei vidaus, nei išorės. Iš esmės išorės politika išlikusi tik tiek, kiek tai susiję su Europos Sąjunga. Bet vidaus politikos nebėra, nėra tam tikrų nacionalinių prioritetų, kryptingos nacionalinių interesų įtvirtinimo politikos. Politikai veikia kaip didelės UAB verslininkai, jie tampa politiniais verslininkais. Kai valstybę jie įsivaizduoja tik kaip tam tikrus pinigų srautus, jų nukreipimą, perskirstymą, vietos politikai jau nebelieka. Todėl nebėra nei ilgalaikių tikslų, nei tiesioginio rūpesčio dėl visuomenės raidos.
