7 nuotr.Kokios spalvos laisvė? Neabejoju, kad žalios. Kodėl? Yra bent kelios priežastys: tai - mūsų trispalvė Sąjūdžio laikais, kai žalia spalva reiškė taiką ir viltį, neseniai atgimęs ir visąlaik mūsų širdyse buvęs "Žalgiris" ir taiki žalia revoliucija Irane, taip primenanti 1988-1991 m. įvykius Lietuvoje. Beje, dabar Irane - 1388-ieji, taigi ir skaičių magija sutampa.
Iranas - artimesnis nei atrodo
Iranas daugeliui lietuvių atrodo tolima ir svetima valstybė. Be reikalo. Jis - gerokai arčiau mūsų. Lietuvių protėviai gyveno maždaug ten, kur dabar Iranas. Išliko ir kalbinių panašumų (pvz., "šeši" persiškai - "šeš"). Iraniečiai mums - ne ką mažiau artimi broliai nei latviai, jei žvelgsime iš platesnės istorinės perspektyvos. Kadaise Irane degė šventoji Zaratuštros ugnis (Lietuvoje degė aukurų šventoji ugnis). VII amžiuje Iranas tapo musulmonišku, nors iki šiol jame išliko daugybės religijų pėdsakų. Žalia spalva - tai ir islamo spalva, reiškianti taiką.
Dabartiniai iraniečiai, ypač jauni žmonės (o jų procentas daugiau kaip 70 mln. gyventojų turinčioje šalyje yra didžiulis), nori gyventi laisvai. Tokio laisvės proveržio, kokį regime Tehrano, Širazo, Esfahano ir kitų didžiųjų Irano miestų gatvėse, pasaulis seniai nematė. Jis primena revoliuciją, tik kitokią, nei prieš trisdešimt metų, kai šalis tapo Irano Islamo Respublika. Irano valdžios struktūra - itin sudėtinga, nes valstybė ir bažnyčia joje yra vienas ir tas pats. Prezidentas bei Madžlis (Parlamentas) renkami demokratiniu keliu. Bent jau taip turėtų būti. Deja...
Kad nori pokyčių, iraniečiai tyliai svarstė jau ne vienerius metus. Tačiau šiomis dienomis, po prezidento rinkimų birželio 12-ąją, pratrūko susikaupę skauduliai ir Irano gatvės nusidažė žalia spalva. Rinkimus tariamai pralaimėjusio Mir Hossein Mousavi Khameneh (g. 1941 m.; Khameneh - tai gimtasis jo miestas Irano Rytų Azarbaidžano provincijoje, vienoje iš 30-ies, sudarančių Iraną) - buvusio premjero itin sunkiu, 1980-1988 m. karo su Iraku, laikotarpiu, dailininko ir architekto, Irano Meno akademijos vadovo - šalininkai dieną ir naktį būriuojasi Tehrano ir kitų miestų gatvėse, rengia mitingus.
M.H.Mousavi pergalė tarp jaunimo (ir ne tik jo) įžvelgiama kaip naujos laisvės epochos pradžia. Žalia laisvė (persiškai "azadi-e sabz") iraniečiams reiškia viską. Tai - atviros sienos (dabar su Irano Islamo Respublikos pasu be vizos galima išvažiuoti tik į Turkiją, kitur reikalingas iškvietimas - beveik kaip tarybiniais laikais Lietuvoje), necenzūruojamas internetas ir mobilusis ryšys (nors ir jis sugebėtas įveiktas "Twitter" pagalba), o svarbiausia - laisvė rinktis.
Iraniečiai pasirinko M.H.Mousavi. Daug kam pasaulyje tai atrodė netikėta, nes buvusio JAV prezidento George'o W. Busho dėka Iranas buvo priskirtas "blogio ašiai" ir iki šiol tebėra įtarinėjamas dėl branduolinės bombos gaminimo. Todėl manyta, kad Iranas - niūrių, piktų žmonių šalis. Tai - tik stereotipas. Dabar mes visi puikiai žinome, kaip baigėsi istorija dėl galimos tokios bombos Irake - paaiškėjo, jog tai - amerikiečių klastotė. Beje, JAV prezidentas Barackas Obama kol kas tik TV eteryje mušinėja muses ir laimina gėjus. Ar ne laikas jam pasisakyti už Irano žaliąją laisvę?
"Irano balsas" - nužudytas, bet gyvas
Tiek Rytų, tiek Vakarų spauda pateikia faktus, jog M.H.Mousavi rinkimus de facto laimėjo. To nepripažino Aukščiausiasis Irano vadovas Didysis Ajatola (Ayatollah) Sayyid Ali Hoseyni Khamenei?
Tačiau iraniečių valia atsispindi masinėse demonstracijose, milijonuose nuotraukų, vaizdų, žinučių... "Kur mano balsas?" - verkia studentai prie "Laisvės bokšto" (Bordž-e Azadi), Tehrano simbolio, miesto vartų, prie kurių kasdien renkasi žalieji. Kol kas skaičiai rodo, jog M.H.Mousavi palaikė 13,2 mln. Irano gyventojų. Kiti skaičiai rodo, jog į gatves išėjo milijonai iraniečių, iš kurių bent 7 (kitais duomenimis - 24) žuvo, šimtai suimta (tarp jų - ir M.H.Mousavi brolis, jį palaikančio, buvusio prezidento, užėmusio šias pareigas 1989-1997 m., Ajatolos Ali Akbar Hašemi Rafsandžani artimieji).
Kasdien Irane darosi vis karščiau. Nepaisant valdžios kaltinimų, kad laisvės norintys žmonės - maištininkai, riaušininkai (beje, LTV palaiko šią poziciją - "lopatologas", dirbantis žurnalisto darbą, Vykintas Pugačiauskas puola "sukilėlius" kaip aršus ajatolos pakalikas), teroristai, realybė - kitokia. "Jedinstvo" mus, Sąjūdžio vaikus, irgi panašiai vadino.
Žmonių nevilties ir pykčio taurę perpildė viduryje vienos Tehrano gatvės birželio 20 d. vakare, apie 19 val. vietos laiku (jis 1,5 valandos lenkia lietuviškąjį) nušauta jauna mergina - 26 metų Neda Soltani. Ją, stovinčią kartu su tėvu, tiesiai į širdį nušovė ant vieno namo stogo pasislėpęs basidžių snaiperis. Deja, merginos išgelbėti negalėjo ir skubiai pasirodęs gydytojas: per dvi minutes ji mirė nuo stipraus nukraujavimo.
Simboliška: "neda" persiškai (farsi kalba) reiškia "balsas, šauksmas". Dabar ji vadinama viso Irano balsu (Iran-e Neda). Žudikas basidžis ieškomas. Beje, šiek tiek apie basidžius. Basidžiai (basiji) - unikalus pasaulyje kovinis darinys, primenantis savanorių, talibų ir specialiųjų pajėgų derinį. Įvairiais duomenimis, basidžių Irane yra nuo 3 iki 20 milijonų (logiškiausi duomenys liudytų apie 10 mln.). Šiuos žmonės "žalieji" vadina fanatikais, lojaliais Irano valdžios ir jėgos struktūroms. Vien birželio 20-ąją jie įtariami nužudę bent 150 žmonių. Žmonės Irane žūva kasdien.
Tačiau iraniečiai nepasiduoda. Laisvės kaina - sunki, bet laisvė jiems atrodo reali.
"Mes vilkime žaliai , bet šūviai nudažo drabužius raudonai. Kova - iki žalios laisvės... iki mirties", - rašo vienas Irano gyventojas internete, iš esmės apibendrindamas kiekvieno iraniečio viltį ir svajonę. Ir primindamas mums, kas mes esame ir kas galėjome (ne)būti.
