Konstitucinis Teismas (KT) atsakė į teisingumo ministro Juozo Bernatonio klausimą, kaip Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi piliečių vardai bei pavardės. KT akcentavo, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Tačiau, jei piliečio vardas bei pavardė nėra lietuviški, reikia atsiklausti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos specialistų. Tik jie, ne KT, gali nuspręsti, kaip tą vardą bei pavardę užrašyti.
Ar dabar jau aišku? Vis vien neaišku. Vis vien dviprasmybė. Jei lietuvių kalba vis dar valstybinė, tai kodėl dar reikia kažko klausti, ką įrašyti į pasą. Svarbiausią Lietuvos piliečio dokumentą. Ir taip aišku, kad reikia įrašyti ne bulgarų, ne prancūzų, bet mūsų valstybinės kalbos rašmenis. Be jokių w. Neabejojame, kad Juozo pase turi būti ne Petro, ne Onytės, bet Juozo nuotrauka. Neabejojame, kad pase nurodyta gimimo data yra piliečio Stankevičiaus, bet ne Egipto Kleopatros. Neabejojame, kad jei pilietis gimęs Rietave, negalima įrašyti Skuodo. Neabejojame, kad lietuvių kalbos raidyne nėra raidės w. Tad kurių galų dar atsiklausti Lietuvių kalbos komisijos, kaip įrašyti į Lietuvos piliečio pasą pavardę Stankevičius. Su w ar su v. Be galūnės ar su galūne. Jei w savo raidyne neturime. Ir mūsų tikriniai bei bendriniai daiktavardžiai linksniuojami.
Valstybinė lietuvių kalba, jos raidynas bei sandara yra neginčijami. Ir stop. Ir taškas. Kai teisingumo ministras dėl neginčijamų dalykų kreipiasi į KT, tai savaime yra apgailėtina. Matyt, teisingumo ministras neturi, ką veikti, jei kreipiasi į teismą dėl daiktavardžių. Matyt, kitą kartą kreipsis dėl būdvardžio. Kad teisėjai patvirtintų, jog būdvardis nėra „uoga braškė“.
Įsivaizduokime, pakinta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudėtis. Joje sėdi lituanistas Ibrahimas, lituanistas Jacekas ir pani lituanistė Vanda. Žmogus yra toks netobulas padaras, kad į bet kokią problemą pirmiausia reaguoja asmeniškai. Ir tik paskui ar visai ne paskui, o gal ir niekada - valstybiškai. Ibrahimas, svarstydamas, kaip lietuviškai rašyti pavardes, pirmiausia pagalvos apie savo giminaičius. Aiman, jų garbiosios pavardės bus lietuviškai iškraipytos. Kaip paskui pažvelgs savo dėdėms bei pusbroliams į akis. Net kupranugaris jų neatpažins. O kokia komisijos lituanistė pamanys, kad jos duktė Anglijoje ištekėjusi už Brauno. Misis Braun. Pasas Lietuvos. Bet negi imsi ir savo dukterį vadinsi Brauniene? Žentas dar žmoną supainios. Tad įsivaizduoti, kad Lietuvių kalbos komisija bus nepajudinama uola, - tai įsivaizduoti klaidingai. Geriau iš viso nesivelti į beprasmę diskusiją, kaip lietuviškai rašyti vardus bei pavardes. Kam galvoti kaip, jei seniai žinome kaip. Vadovėlinė tiesa. Rašyti ne turkiškai, ne rusiškai, bet LIETUVIŠKAI. Ir tuo klausimu nė kiek neabejoti. Nes žmogus ar valstybė, abejojantys, čia aš ar ne aš, jau yra pasilpę. O silpnasis pritraukia šantažuotojus. Dėl valstybinės kalbos negali būti jokių diskusijų! Ir taškas! Tai nėra objektas, kurį galima nelingvistiškai išmėsinėti. Kitataučiams užsimanius.
