1 nuotr.Mūsų seneliai, matydami, kaip Lietuvoje „tvarkosi“ sovietiniai atėjūnai, sunkiai atsidūsėję sarkastiškai tardavo: „Kieno pinigas - to ir valdžia, kieno žemė - tas ir gaspadorius“... Turėjo teisę jie taip kalbėti - delne buvo laikę svetimų, Lietuvos jungą, skurdą ir bejėgystę tereiškusių pinigų: rublių su dvigalviais caro ereliais, „vandeny neskęstančių“ zlotų, hitlerinių markių, rublių su Lenino plikėmis... Dešimtmečiais pildę kvailas ir beprasmiškas okupantų užgaidas, paverstas įstatymais, bauginti, versti paisyti sveiku protu nepaaiškinamų „šeimininkų“ draudimų...
Ačiū Sąjūdžiui - šiandien užaugo svetimo pinigo svorio delne nepajutusių lietuvių karta. Ir kaip tik todėl nežinančių, kad nacionalinės valiutos svarba apibrėžiama ne vien patogumu keliaujant po Europą, kad nacionalinė valiuta - pirmiausia yra Tautos valia ir būdas pasakyti pasauliui, jog pati ketina savos šalies ūkyje tvarkytis - būti nepriklausoma. Deja, nežinančių ir ką reiškia būti valdomiems svetimų - negalinčių nė įsivaizduoti, kad „šeimininkus“ šlovinantys paradai žmonėms galėtų tapti privalomi, kad švenčiantieji tradicines metų šventes galėtų būti baudžiami, kad valdžia galėtų drausti Lietuvos žemdirbiams turėti nuosavų arklių, idant jaunuoliai nesvajotų užaugti vyčiais, panašiais į tą - oriai šuoliavusį valstybės herbe, kad bedievystė ir amoralumas galėtų būti pervadinti gėriu, o vergiškas klusnumas - tolerancija...
Gal todėl, kad viso to nežino, ir sumanė šį ne itin jaukų, bet didžiai brandinantį retežių pojūtį savo kailiu patirti: referendumas dėl žemės - pralaimėtas, litą teaprauda tik patys litai, paplūdę ašaromis (ak, kaip šitai simboliška ir iškalbinga) iš Maironio, Vydūno, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Konstantino Mikalojaus Čiurlionio, kitų didžių, Lietuvos pamatus klojusių asmenybių akių...
Taigi, broliai lietuviai, - nuo šiol gyvensime be jų, netruksime sulaukti ir kam naujų, o kam tik seniai užmirštų patirčių. Pirmiausia - gausime galimybę praktika patikrinti, ką reiškia politikų žodžiai: „pajamų nesumažės“, „pragyvenimas nepabrangs“...
Bet kalbėti norisi ne apie kišenės reikalus ir ne pinigų nominalus - tik apie laisvę, reiškiamą per simbolius. Tik apie tai, kad beveik iš visiškos nebūties net keletą kartų į pasaulį įstengusi sugrįžti Lietuva vėl nyksta iš kitų valstybių sąmonės, pasaulio kontekstų, žemėlapių...
Tačiau šitai vilties negesina - galbūt kaip tik ją žiebia. Gyvendami tarp svetimų pinigų ir svetimų „gaspadorių“ mūsų seneliai labai gerai išmoko save, savąsias vertybes bei interesus nuo jų atriboti, labai gerai išmoko atskirti baltą spalvą nuo juodos, o tai, kas šiame pasaulyje yra skirta Dievui, nuo to, kas atiduotina ciesoriui.
Tikroji Tautos civilizacija, nacionalinė kultūra, tikrasis Tautos gyvenimas prasideda tik nuo tada, kai ji pati išsimatuoja savo žemę, pati pavadina ir sužymi savo miestus, upes, kalnus, kelius, savo gimtąja, savo širdies kalba suformuluoja Tautos papročius bei moralę saugančią konstituciją ir, svarbiausia, suvokia, kad jokia svetima valiuta visa tai neįperkama.
Šios išminties pasiekti nueinančiajai kartai prireikė pusšimčio metų. Įdomu, kiek prireiks mums?
