Mes norėjome NEPRIKLAUSOMYBĖS. Mes jos skanduodami reikalavome. Kadaise. Prieš dvidešimt, o gal prieš visą tūkstantį metų. Gal visais laikais, kol esame. Vis dar tokie. Keisti. Tik ne sau.
Ar dar prisimename? Kaip mes jos norėjome? Norėjome, bet negavome. Nes lietuvio nepriklausomybė - tai išreikšti per save, savo tautą. Per save išspinduliuoti visus savo nugrimzdusius protėvius. Nes jie ošia mums kaip tie medžiai. Kaip eglė, drebulė. Kaip ąžuolas, uosis ir beržas. Jie šnibžda mums - neatiduok savo atminties. Neatiduok mūsų. Buvusių. Vis dar esančių čia. Šlamančių dausose ir medžiuose. Nes atidavęs save atiduosi ir mus. Nejaugi negaila?
Tas šlamesys vis dar nenuslopęs. Per save spinduliuojame jų papročius, paprotinę teisę, dainas, padavimus bei apeigas. Jų būdą apeiginį. Kai tradicinė šeima yra tarsi visą gyvenimą trunkanti vyro, jo moters ir jų vaikų apeiga. O tą šeimą supa dar didesnės šeimos ratas. Dieveriai, anytos, svainiai, krikštamotės ir t.t. Su savo konkrečiomis apeigomis. O už didesniojo rato - dar didesnis. Kaimynai. Su apeiginiu kaimynišku papročiu padėti nelaimėje ar talkoje. O visa Lietuva atrodė tarsi pats erdviausias mūsų apeiginio gyvenimo ratas. Irgi su apeiga. Būti. Riedėti. Iš pavasario į vasarą. Iš vasaros į rudenį, žiemą. Ir visada sugrįžti. Į pavasarį atgalop. O mes, lietuviai, visi to rato viduje. Su savo kalbos kalbėjimu. Savo miškų šlamėjimu ir paukščių čiauškėjimu. Su savo ežerais, žeme ir dangum. Su savo būdu. Kurį toks romantikas Simonas Daukantas pavadino “Būdas lietuvių ir žemaičių”.
Kas atsitiko dabar? Norėjome nepriklausomybės, bet negavome. Gavome ką? Laisvę greičiau išnykti. Laisvę išsigimti. Išsprūsti iš visų mūsų apeiginių ratų, ratukų, ratelių. Išsprūsti iš didžiojo mūsų rato, dar vadinamo Lietuva. Ištrinti visas apeigas. Pradedant tradicine šeima. Naikinti, naikinti, naikinti! Paneigti! Save. Lietuvį. Tarsi Europai netinkamą vabzdį. Net Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrė prižiūrės. Kaip tas vabzdys tinkama linkme keičiasi. Kaip mutuoja. Kaip maskatuoja vaivorykštės spalvų vėliavomis. Kaip vaiposi. O mes ir mūsų protėviai tik nejaukiai žiūrėsime ir tylėsime. Jau dabar tylime. Išsigandę. Susigėdę, jog esame. Mes patys jau kupini gėdingos savigraužos, kad nemokame greitai adaptuotis. Išjungti savo jauseną tarsi Ignalinos atominę. Nes dar ne visi per 20 metų išdraskėme savo tradicines šeimas. Dar ne visi spėjome pakeisti tradicinę lytinę orientaciją. Įtikti ministrei švedei. Dar ne visi atkišome ausį Briuseliui. Stengiamės įtikti, bet nepavyksta. Nors procesas jau vyksta. Slapčia tikimės, kad galutinai nepavyks. Nors vis įsakmiau skamba riksmai “go away!”. Ar girdite? Tai vakariečiai jau veržiasi. Į savo naujuosius namus. Dezinfekuotus. Nuvalytus nuo Europos vabzdžių.
Gal tikrai tampame tik vabzdžiai be konkrečios nutūpimo vietos? Jei taip lengvėjame. Paprastėjame. Prastėjame. Jei tokia lengva tampa mūsų siela. Taip lengvai ji atsisako Lietuvos nepriklausomybės. Per lengvai. Jei mums tik pakanka įšokti į bet kokį mums pakištą pavidalą. Argi pakanka? Aišku, ne.
