Ei, žmogau

Ei, žmogau, pirmąkart sutiktas kelyje, gal paskutinįkart sutiktas šiame beveidžių ir varginančių dienų kaleidoskope, žmogau, norintis man papasakoti apie save, tapti ne atsitiktiniu, ne vienu iš daugelio - tapti mano, man žinomu, man svarbiu, vertu mano minčių, pagarbos, meilės, gailesčio ar pasididžiavimo, žmogau, kuris nori prisijungti prie manęs ar mane prisijungti, kad ne šalia eitume, o drauge, kad išvien šviestume tamsoje, palaikytume vienas kitą, taptume to paties paveikslo dalimis, vienuose rėmuose, vienų dažų ir vieno sumanymo jungiami...

Nepasakok man savo biografijos, nerodyk man dokumentų, nedemonstruok kūno grožio ar raumenų jėgos - man nerūpi tavo pavardė, tavo profesija, man rūpi, kuo pats save laikai slapčiausiomis pasikalbėjimų su savimi akimirkomis, man svarbu, ko tu iš tiesų šiame pasaulyje trokšti, ką tikrai nori sužinoti, kam be savigailos atiduotum visą gyvenimą...

Man nerūpi, kiek tau metų, man svarbu, ar esi ne per jaunas jau mylėti ir ne per senas vis dar mylėti, ar vis dar mėgsti, moki svajoti, ar tavo svajonės vis dar geba pakilti, ar ne per sunkios, ne per buitiškos jos atsiplėšti nuo žemės, ar dar pavyksta užsisvajoti taip, kad akimirksniui ištrūktum iš savo kūno?..

Man nerūpi tavo tautybė, išsilavinimas, pareigos, politiniai įsitikinimai, man rūpi, ar bijai mirties, ar iš tiesų ieškai Dievo, ar užtektų tau ryžto išmainyti save į Jį, jėgų sukurti save iš naujo, ar užtektų pasiutimo prarasti save, būti nužudytam širdgėlos, išdavystės ir vėl prisikelti...

Man nesvarbu, kiek kalbų tu moki, nesvarbu, ar geras esi meilužis, ar šauniai atrodytum ekrane, ar mokėtum šmaikščiai atkirsti, ar ilgai sugebi išsilaikyti aplinkinių dėmesio centre, man rūpi, ar verkei vaikystėje Jono Biliūno kliudytos katytės ir ar verktumei šiandien?

Man nerūpi, ar svarbūs žmonės buvo tavo tėvai, nerūpi, su kuo tu esi puotavęs prie vieno stalo, kokius valdžios vyrus, gražuoles ar garsenybes pažįsti, man rūpi, su kuriais žmonėmis tu būni savo giliausios vienatvės akimirkomis, su kuo moki pasitarti, drauge pasišypsoti, pasibučiuoti tada, kai šalia visiškai nieko nėra?

Man nesvarbu, ar tavo piniginė vos užsisega nuo ten knibždančių milijonų, ar joje teguli vien merginos nuotrauka, man rūpi, ar esi praleidęs bent vieną nemigos naktį ne todėl, kad negalėjai užmigti - todėl, kad neleidai sau, aukodamas miego valandas kam kilnesniam, svarbesniam už save, man rūpi, ar esi gyvenime badavęs ne dėl skurdo - tik todėl, kad pamiršai pamaitinti savo kūną užsiragavęs sielos maisto - knygų, maldų, meilės, svajų ar ramybės...

Nerodyk man savo garbės raštų, titulų regalijų, nežėrėk antpečių žvaigždėmis ir nežvangink ordinais ant krūtinės, man nesvarbu, kaip iškilai, ar savomis jėgomis pasiekei karjeros, man rūpi, ar gali dar atleisti kitiems jų kaltes, ar dar sugebi sau neatleisti savųjų?

Man nerūpi, kiek šalių esi aplankęs, prie kokių įžymybių nusifotografavęs, kokių prabangių ir ne kiekvienam pasiekiamų pramogų esi patyręs, man svarbu, ar dar nepaklydai politinių, ekonominių, socialinių sistemų pasauliuose, ar dar sugebi įžvelgti Dievo tvertą pasaulį, kur tiesiog kvepia grumstas, dygsta žolė, klykia paukštis...

Man nesvarbu, ar tiesą man atsakytum, jei išties klausčiau tavęs visų šių dalykų žvelgdamas į akis, man rūpi, ar tau dar teberūpi, ar pabūni nors retkarčiais ne savimi, o tiesiog žmonijos dalimi, gyvastimi tarp gyvasties, balsu tyruose, šūkaujančiu: “Ei, žmogau”?..

Ir ausimi, vis dar laukiančia, dar nepavargusia laukti atsiliepiančiojo balso...