Šiemet rekordiškus mastus nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje pasiekusi emigracija kelia nerimą kiekvienam bent šiek tiek apie Lietuvos ateitį ir perspektyvas mąstančiam žmogui.
Teigiama, kad migracija kaip reiškinys nėra neigiamas - žmogus keliauja iš tos vietos, kur jam yra nepakeliama gyventi, ten, kur mato perspektyvas pagerinti savo padėtį. Migracija padeda valstybei tam tikras problemas išspręsti, tačiau tam tikros problemos atsiranda - valstybė praranda intelektualinį potencialą, darbo jėgą, tautiškumą.
“Respublika” pasidomėjo, ką apie šalyje susidariusią situaciją, jos grėsmes ir Lietuvos ateitį mano aktyvūs Lietuvos visuomenės veikėjai. 
Stanislovas BUŠKEVIČIUS, Kauno vicemeras, partijos “Jaunoji Lietuva” pirmininkas:
Buvęs Sovietų Sąjungos ideologas Suslovas kažkada yra pasakęs: bus Lietuva, bet nebus lietuvių. Kai 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota, toks buvo jų tikslas. Kovojome už nepriklausomybę, už laisvę, kad Lietuva būtų lietuviška, nes jeigu ji nebus lietuviška, nepriklausomybė neturės prasmės. Tačiau dabar ima atrodyti, kad bus įgyvendintas okupantų ideologo tikslas, tik tai bus padaryta ne karinėmis priemonėmis, o kvaila ekonomine, socialine, antitautine politika, dabar vykdoma Lietuvoje.
Valstybė yra tautos namai, o jeigu bus namai, bet nebus tautos, juos užpildys kiti. Juk nepriklausomybės siekėme tam, kad mūsų tauta galėtų puoselėti savo kultūrą, tautinę mintį, brandinti tautinį sąmoningumą. Jei Lietuvoje nebebus lietuvių, nepriklausomybė nebeturės prasmės. Išsikapstyti iš susidariusios situacijos dar įmanoma, tik reikėtų visiškai pakeisti valstybės politiką. Ji pirmiausia turėtų remtis sąžiningumu ir patriotiškumu, o visa kita iš to išplauktų. Jeigu esi sąžiningas ir dar patriotas, visų pirma galvosi, kaip sukurti socialinę, ekonominę, kultūrinę gerovę, kad lietuviai norėtų gyventi Lietuvoje ir turėti kuo daugiau vaikų.
Politikas turi turėti keturias savybes - norą, valią, kompetenciją ir patriotizmą. Ir patriotizmas čia vaidina pagrindinį vaidmenį, nes į Seimą galima išrinkti 141 Nobelio premijos laureatą, bet jeigu jie dirba sau, o ne Lietuvai, jeigu jie neturi idealų, už kuriuos kovojo mūsų protėviai, tai valstybei naudos iš to nebus. Ir meilė tėvynei turi būti stipri, nes kitaip nugalės meilė pinigams. Dabar metami didžiuliai pinigai paniekinti tautiškumą, idealus, patriotizmą, kalbą - viską, kas mums būdinga, ir viską, kas yra vertybės. O kai vertybių nebėra, vertybe tampa pinigas ir didžiulė meilė sau. Netekęs vertybių žmogus tampa tironu, despotu.
Marius KUNDROTAS, Lietuvių tautinio centro vadovas:
Tendencijos Lietuvoje labai liūdnos, bet aš bandyčiau ieškoti giluminių tos emigracijos priežasčių. Mano nuomone, tokias tendencijas lemia ne vien ekonominė padėtis, kuri dabar yra apverktina, bet ir bendra psichologinė, dvasinė, moralinė atmosfera. Ko galime tikėtis, jeigu iš viešosios erdvės šalinamos tautinės, patriotinės vertybės. Kai žmogus nebesisieja su savo tauta, tėvyne, nieko nuostabaus, kad jis vyksta ieškoti geresnio gyvenimo svetur.
Man tenka daug bendrauti su jaunuoliais, kurie emigruoja. Susidarė įspūdis, jog toli gražu ne kiekvienas išvyksta dėl to, kad čia neturi ką valgyti. Dažniau to priežastys yra vertybinės. Aišku, ekonominė krizė sustiprina šitą poveikį, bet pirmiausia ieškočiau priežasčių žmonių protuose ir širdyse.
Valstybė turėtų labai rimtai susirūpinti vaikų, jaunimo, paauglių tautiniu, patriotiniu švietimu. Nereikėtų orientuotis vien tik į ekonominę situaciją - ji gali pasikeisti, krizė anksčiau ar vėliau praeis. Visada galima atrasti terpę, kur bus geresnės ekonominės sąlygos. Kažkas turi pasikeisti žmogaus smegenyse, kad jis nenorėtų išvažiuoti iš Lietuvos.
Antra vertus, galbūt dabartinės situacijos labai dramatizuoti ir nereikėtų, nes, kiek žinau, daugelis žmonių išvyksta laikinai, uždarbiauti. Dalis jų grįš, tačiau klausimas, su kokiomis vertybėmis. Vakarų, kosmopolitinės terpės poveikis yra dvejopas: vieni patys tampa kosmopolitais, nihilistais, kiti, atsidūrę kitoje kultūroje ir pamatę kosmopolitinės visuomenės trūkumus, tampa nacionalistais.
Kas atsitiko, kad praradome savo nacionalizmą ir patriotizmą, svarstau jau daugelį metų. Vienas dalykas, kad tas patriotizmas ir nacionalizmas, kuris buvo Sąjūdžio, atgimimo metais, neperaugo į ideologiškai motyvuotą lygmenį - jis buvo daugiau emocinis ir situacinis. Mes tiesiog siekėme išsivaduoti iš totalitarinės sovietų imperijos, o kas bus toliau, žmonės įsivaizdavo labai skirtingai. Kai kurie tikrai siekė gyventi laisvoje tautinėje valstybėje, kitiems paprasčiausiai užteko vieną gaspadorių pakeisti kitu - šeimininką Rytuose pakeisti šeimininku iš Vakarų. O dar kitiems rūpėjo tik materialinė gerovė - tiesiog įsivaizdavo, kad atkursim demokratiją ir visi pradėsime gyventi kaip kokioje Švedijoje.
Sunku pasakyti, ar tikrai ideologiškai motyvuoti nacionalistai staiga tapo kosmopolitais ir nihilistais. Manau, kad tie, kas buvo nacionalistai, dauguma tokie ir pasiliko. Bet ta inertiška masė, kuri neturėjo aiškios vizijos ir labai tvirtų vertybių, pasidavė kosmopolitiniam apdorojimui.
Kodėl inertiška masė pasidavė į tą pusę, o ne į kitą, priklauso nuo to, kaip juos ugdė viešoji kultūra, ypač popkultūra. Kokios ten vertybės? Seksas, pinigai, smurtas. Tad ir išaugo tokia karta. Tuo tarpu švietimo sistema nepasirūpino to sustabdyti. Pilietinis ugdymas mokyklose - labai graži koncepcija. Bet tas pilietinis ugdymas be tautinio tampa tuščiaviduris. Dar blogiau tai, kad, ugdant supratimą apie žmogaus teises, vaikų sąmonėje neišugdytas atsakomybės suvokimas. Vaikai žino savo teises, bet nenutuokia, kas yra pareigos. Tad išugdytas pakankamai egoistiškų žmonių sluoksnis, ir dabar tie žmonės ieško, kur geriau, jiems visiškai nesvarbios tokios sąvokos kaip tauta, tėvynė.
Norint ką nors pakeisti, reikia pakeisti žmonių sąmonę. Manau, patriotiški elementai žiniasklaidoje, švietimo sistemoje, kultūrininkų, visuomenininkų sektoriuose galėtų susitelkti ir parengti gal net strategiją, kaip tai padaryti. Tautiškų žmonių Lietuvoje yra, bet jie išsiskaidę, kažkuria prasme net marginalizuoti. Prisiminkime, kaip akademikas Zigmas Zinkevičius bandė kurti tautinę mokyklą - iškart buvo “nubuksuotas” Kuolio komandos. Tad dabar pagrindinis klausimas - ar tie tautiniai sluoksniai sugebės mobilizuotis ir sukurti rimtą, tvirtą alternatyvą.
Daugelis žmonių dabar renkasi tarp minimalių ir geresnių gyvenimo sąlygų, bet ne tarp mirties iš bado ir išgyvenimo. Toli gražu. Tie, kurie emigruoja, nėra iš tų, kurie gyvena ypač sunkiai. Taip gyvena vyresnioji karta, senyvo amžiaus žmonės, kurie neemigruoja - jie toliau mėgina sudurti galą su galu.
Kai žmonės pradės mažiau burbėti, o daugiau iš tikrųjų rūpintis realia alternatyva, tada kažkas galbūt keisis. Tačiau tam reikalingi vedliai. Istorikai sako, kad istorijoje yra du veiksniai - kūrybinė mažuma ir inertiška dauguma. Jeigu ta kūrybinė mažuma yra išsisklaidžiusi arba neveiksni, tai inertiška dauguma tiki tuo, ką mato ir girdi. O girdi jie dabar, kad viskas blogai ir alternatyvos nėra. 
Valdemaras RAZUMAS, akademikas, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas:
Pastaruoju metu kiekvieną savaitę darbo netenka 6-7 tūkst. žmonių. Lietuvoje darbo nėra, tai kur tiems žmonėms dėtis - valgyti, šeimas maitinti reikia. Jie emigruoja. Ir mane tai gąsdina jau beveik 20 metų. Aš mačiau, kas vyko po Nepriklausomybės atkūrimo, vėliau situacija gerėjo, ir dabar, deja, tie reikalai, ypač mokslo ir studijų sistemoje, vėl smarkiai prastėja. Žinoma, visada blogai, kai žmonės išvažiuoja iš šalies, tačiau tokios yra Lietuvoje sąlygos, kad jiems palankiau dabar gyventi užsienyje. Dauguma mokslo ir studijų institucijų Lietuvoje dabar laikosi ant tokių “jaunuolių” pečių, kuriems 50-60 metų. Akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis kažkokio energingo, spartaus proveržio į priekį mokslo srityje sunku tikėtis.
Gal kitų žmonių grupių atžvilgiu tai nuskambės negerai, bet aš manau, kad reikėtų atsigręžti į tas žmonių grupes, kurios yra tikrai aukštos kvalifikacijos - stengtis bent jau juos išsaugoti. Ar gali šiais laikais daktaro mokslinį laipsnį apsigynęs žmogus, būdamas 25-26 metų, turintis šeimą, gaudamas 1300-1400 litų išgyventi? Nėra jokių svertų, kuriais valstybė jį galėtų išlaikyti Lietuvoje - su tokiu atlyginimu žmogus net prieš krizę paskolos būstui pasiimti negalėjo. Tai kokia motyvacija tokiam žmogui, net jeigu jis ir atsidavęs mokslui, dirbti čia tą mokslinį darbą?
