1 nuotr.Lietuvoje kuriamas dar vienas visuomeninis judėjimas. Skambiu pavadinimu „Šaukiu aš Tautą“. Ankstesni visuomeniniai judėjimai buvo lokalesni. Dažniau apsiribojo vietine savivalda bei tiesioginiais merų rinkimais. Taip piliečiams pavyko išsirinkti keletą nepartinių merų. Ir iki šiol nenusivilti jų darbu. Pvz., tuo metu, kai liberalo Vilnius skendi šiukšlėse, nepartinio mero Kaunas apie panašias krizes net nesapnuoja. Na, dar keliems asmenims, įsteigusiems visuomeninius judėjimus, pavyko patekti į Seimą. Bet labiau tikėtina, kad rinkėjus sudomino ne patys judėjimai, o politikoje jau žinomų asmenų pavardės.
Ką signalizuoja visuomeniniai judėjimai? Pirmiausia tai, jog demokratinės šalies daugiapartinė sistema silpna. Partijos neatspindi piliečių lūkesčių. Rinkėjas, turėdamas visą daugiapartinės sistemos „meniu“, vis vien jame neranda savo atstovo. Aiškios kairės, kuri atstovautų samdomojo interesams. Aiškios dešinės, kuri atstovautų stambiajam kapitalui. Na, bent partijos, kurios moralumu pasitikėtų. (Nors šioje teksto vietoje jau turėtų pasigirsti homeriškas juokas). O kas aišku? Niekas neaišku! Žmogus Lietuvoje neturi net vienos savaitės aiškumo. Nes tą pačią savaitę valstiečių premjeras gali pasakyti vienaip, o valstiečių lyderis kitaip. Tą pačią dieną politikas gali suvaidinti skaistuolį. Ir tą pačią dieną įkliūti su kyšiu. Tad piliečiai jau chroniškai regi ideologinį jovalą. Pagardintą jei ne pranešimais apie politinę korupciją, tai bent opozicijos ir pozicijos pjautynėmis. Nuolat organizuojant tyrimus, komisijas. Tarsi Seimas būtų tapęs prokuratūros filialu. Tad iš kur kyla visuomeniniai judėjimai? Negi neaišku? Iš nevilties! Iš pilietinio pasipiktinimo! Pertekliniais draudimais. Politikų arogancija ir „brendžio dėžutėmis“.
Nieko stebėtino, jog jau sklando Tautos tribunolo idėja. Nes šalies nuvaldymu pasipiktinę žmonės nebūtinai turi visi spjauti į Tėvynę ir emigruoti. Kiti, nors ir nusivylę, linkę kovoti. Pareikalauti asmeninės politikų atsakomybės už valstybės pinigų ištaškymus. Ir pirmiausia siekti teisingumo savajai Tautai. Nes Lietuvoje kalbama apie valiutų kursus, įmonių akcijas, mažas pensijas, atlyginimus ar neišvežtas šiukšles. Bet kuo toliau, tuo labiau vengiama kalbėti apie Tautos išlikimą. To svarbiausiojo segmento. Dėl kurio gyvasties ir buvo atkurta valstybė. Ar ta gyvastis saugoma? Ne. Tauta, jei dar ne reanimacijoje, vis vien jau prašosi intensyvios terapijos. Nyksta tiesiog akyse. O mūsiškiai konservatoriai, konservatizmo teorijos pašaukti ginti nacionalinę valstybę, savo suvažiavime paisto apie dar didesnę bei spartesnę integraciją į ES. Pasisako už konfederaciją. Telieka palaukti, kol Lietuvoje likę lietuviai be vargo sutilps į kelis autobusus. Ir Lietuvą, sutilpusią į du autobusus, perduoti Briuseliui. Kaip gintarėlį ant delno. Kartu su nuardytomis Rumšiškėmis. Užleidžiant laisvą plotą užsienio artojams. Štai todėl, kai politikai tokie žabali, ir kuriasi pilietiniai visuomeniniai judėjimai. Kad lietuviai priešintųsi. Neleistų save sunaikinti.
