Vakar Seime buvo pristatyta Vyriausybės 2012 metų ataskaita. Na, ir kas?
Gyventojai laukia ne ataskaitų. Laukia permainų. Aišku, į geresnę, turtingesnę pusę. Nes eilinis žmogus kasdien „išklauso“ savo asmeninę ataskaitą. Ar ne per daug šiandien išleidau pinigų maistui. Gal reikėjo nepirkti mėsos faršo. Ar pakaks litų iki algos ar pensijos. Ar įstengsiu šį mėnesį užmokėti už vaiko darželį ir banko palūkanas. Ar ne per daug šiandien išeikvojau karšto vandens. Ar įtikinau šiandien savo kreditorių Joną, kad skolą grąžinsiu. Ir kai žmogus mintyse pasirašo savo personalinę ataskaitą, pamato kitokius skaičius. Jo personalinis BVP ne kyla, bet mąžta. Kartu su didėjančiomis maisto ir paslaugų kainomis. Ir ant sprando užkabinta personaline skola. O prie tos personalinės dar prikabinta valstybinė. Nes valstybės skola, nepaisant augančio šalies BVP, tik didėja.
Politikų ataskaitos sukuria iliuziją, jog tas, kas viešai atsiskaito, yra atsakingas. Nors, sprendžiant iš per kelis dešimtmečius girdėtų ataskaitų, politikai veikiau demonstruodavo savo oratorinius sugebėjimus. Menkesnius ar įtaigesnius. Nes niekas už savo ataskaitas asmeniškai neatsakė. Tuo politikai skiriasi nuo eilinių žmonių. Asmeniškai, savo buitimi atsakančių už kiekvieną klaidą. Net už kiekvieną nuo eilinio žmogaus valios nepriklausantį virsmą. Apie ketvirtadalis gyventojų jau yra įsukti į skolų ratą. Ir skolinimasis tik iš dalies priklauso nuo žmogaus asmeninės valios. Nes kaip žmogui užmokėti visus komunalinius mokesčius ir tuo pat metu kasdien valgyti, išlikti darbingam, jei jo alga tesiekia minimumą?
Žmogus tiesiog priverstas rizikuoti, imti greituosius kreditus ir galiausiai į juos įsipainioti. Bet politikų ataskaitose neatsispindi, kiek žmonių jau palaužti greitųjų kreditų. Kiek žmonių jau netekę vilties. Tiesiog gyvena šia diena. Džiaugiasi pratempę. O kas bus toliau - stengiasi negalvoti. Na, nesvarbu, kas bus. Svarbu, kad vaikas šią žiemą buvo pamaitintas. Šit pereis į aukštesnę klasę. Ir galbūt kai mane galutinai ištiks finansinis krachas, vaikas jau bus pilnametis. Galės išvažiuoti į užsienį. Kur krenta dangiška mana.
Emigracijos mastai taip pat tik šiek tiek „suvaldyti“. Savaime. Nes niekas jos oficialiai nemažino. Emigracija savaime sumažėja, kai mažėja darbingų žmonių, galinčių išvykti. Pensininkai ir paaugliai juk nėra emigracijos požiūriu pats judriausias kontingentas. Tačiau kai dabartiniai paaugliai subręs, emigracijos kreivė vėl gali šoktelėti į viršų.
Ataskaitos neatspindi, kiek žmonių jau pardavė savo miškus iškirsti. Kiek pardavė savo atgautų sklypelių, sodo namelių. Pardavė, kad pramistų ir galėtų užauginti vaikus. Užsimokėtų už vaistus, tyrimus bei operacijas. O kai nieko neliks parduoti, tie žmonės taps skurdžiais. Galbūt jau tapo. Tad ar juos paguos didėjantis šalies BVP? Galvos - ne man didėja. Kažkam. O kai žmogus taip narsiai pasako „kažkam“, vadinasi, jau atsiriboja nuo savo valstybės. Ar kas suskaičiavo, kiek tokių atsiribojusių turime? Ne vien emigracijoje. Čia.
