Kristaus veidas bus drabstomas

Gandai tvirtinasi. Kristaus veidas bus drabstomas. Šiomis dienomis Lietuvos Respublikos transliuotojas (LRT), anonsuodamas festivalį, jau net parodė, kaip tai daroma. Artistai, atsinešę į sceną krepšius išmatų, suspaustų it sniego gniūžtės, ima svaidyti jas į Kristaus veidą, tokį didžiulį - nuo scenos grindų iki lubų. Gal, sakau, orientuojantis į lietuvių mentalitetą, kai kurie artistai - su krepšininkų kelnaitėmis. O gal paprasčiausiai kad rimtų kelnių nevaržomi tiksliau pataikytų.

Gal, manote, lengva buvo rašyti šitas eilutes, kurias tik ką prabėgo jūsų akys. Tu spaudai kompiuterio klaviatūrą, o atrodo, kad sukišęs pirštus į tuos Kastelučio artistų krepšius ir jau niekada savo rankų nenusimazgosi. Niekaip nebūčiau pajėgęs užbaigti šių savo samprotavimų apie mūsų valstybėje Arūno Gelūno įvykdytą kultūros revoliuciją, jeigu staiga vietoj Kristaus nebūčiau ėmęs regėti mūsų valstybės prezidentės, „pabažnųjų“ premjero, Seimo pirmininkės, Parlamento Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vadovo, labai oriai kūrybinės inteligentijos elitą Seime atstovaujančių poetės ir teatro režisieriaus veidų. Tokių didelių didelių - nuo scenos grindų iki lubų. Kad lengviau būtų pataikyti. Į visus. Į kiekvieną. Už tai, kad nesustabdė Gelūno revoliucijos.

Kad nesustabdė jos dar tada, kai visuomenei buvo rodomi pretenzingų vidutinybių performansai, kurių metu buvo viešai šlapinamasi į stiklinę, paskui jos turiniu užpildomas švirkštas ir visas tas turinys susileidžiamas po oda. Kai šimtams žmonių džiūgaujant, iš aukštai nuo bokšto buvo kakojama į taikinį. Ir kai tas taikinys buvo Lietuva. Kai Nacionaliniame dramos teatre imta svaidytis nuo scenos į publiką galybe rusiškų keiksmažodžių - kaip Kastelučio „gniūžtėmis“ į Kristaus veidą. Tylėjote visi. Kaip kad dabar tyli mūsų bažnyčios hierarchai. Mirusį Maironį jo vardu pavadintų metų proga išvyti iš bažnyčios lengviau nei sustabdyti Gelūno revoliuciją?

Suprantu, sunku ją stabdyti. Nes tai ne vien Gelūno revoliucija. Šita revoliucija pasaulinė. Labiau pasaulinė nei ta, kurią Leninas sukėlė. Bet jūs, mano išvardintieji, valstybę saugoti ir tvarkyti rinko ne pasaulis. Rinko Lietuva, rinko tauta, turinti kiek kitokias dvasines vertybes. Ir jeigu kažkam reikia, kad mes virstume tokiais, kokiais baigia virsti pasaulis, tai visai nebūtinai jūs, mūsų išrinktieji, turite tiems reikalavimams paklūsti. Nagi pasikonsultuokite su Konstituciniu Teismu, gal jis ras pagrindiniame mūsų įstatyme bent vieną raidelę, kuri jums leistų priešintis.

Na, negi tarp jūsų neatsiras nė vieno disidento, kaip andai buvo, pavyzdžiui, Antanas Terleckas. Mano bičiuli Vytautai iš Seimo, Terlecko bendražygi, kur tu - jau nebe pirmąkart tave šaukiu, nubusk, negi partija lūpas užčiaupė. Juliau, sėdintis Seime, tu gi dešimt metų platinai Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, rizikavai, aukojaisi. Ko tyli? Surizikuok ir vėl. Bijai? NATO lėktuvus prieš tave pakels? Ar inteligentiška varliukė pakaklėje gerklę užspaudė? O gal tavo kolegos režisieriaus Kastelučio „sniego“ gniūžte kas nors į burną pataikė. Ir negali prasižioti? Tuomet ką nors išplatink. Kaip kažkadai. Ar, sakai, laiko trūksta? Dvidešimt penkiose parlamentinėse grupėse dirbi? Kiek, kiek? Vajetau! Tai kurk dvidešimt šeštą. Lietuvos kultūrai ginti. Parlamentinę. O dar geriau - tarpparlamentinę. Gal ir baltarusiai padės ją gint.

Per LRT kanalą „Sirenų“ festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, dešine ranka visą laiką tarsi nugarą besikasydama, nuoširdžiausia veido išraiška žiūrovui aiškino (kalba mano netaisyta ir nugara nekasyta): „Lietuvos realybėje yra, reiškia, turime keletą vardų, kuriais labai didžiuojamės, bet, man atrodo, didžiąją dalį teatro yra užtvindžiusi gana prastos kokybės produkcija. Ir todėl norime, kad būtų tokia teatrinė apykaita, ir bandome į Lietuvą atvežti tuos vardus, kurie kažką šiuo metu reiškia teatriniame pasaulyje“.

Kaip sinchroniškai skamba šie žodžiai su tais, kuriuos ištarė Gelūnas, bandydamas atsikratyti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro. Kaip sinchroniškai žodžiai apie vardus, kurie kažką reiškia teatriniame pasaulyje, skamba Paryžiaus reakcija į Kastelučio spektaklį - dėl įsiveržusių protestuotojų spektaklis paprasčiausiai buvo nutrauktas.

Mieli mūsų valstybės vadovai, atplėškite keletą valandų nuo rinkimų kampanijos, nueikite į šį spektaklį. Nepasigailėsite. Juolab Europos teatro flagmanu tituluojamas režisierius R.Kastelučis apie savo kūrinį sako: „Šiame spektaklyje net išmatos tampa labai jautria meilės išraiška“. Būtinai nueikite. Suprasite, kas yra meilė. Ir kas yra Gelūno kultūrinė revoliucija, kurią jūs taip toleruojate. O jeigu kils noras keiktis, nesidrovėkite, žinokite, ten galima, beveik būtina - spektaklis bus rodomas Nacionaliniame dramos teatre.