Kai jis prieš 44 metus atvažiavo į mano Lazdijus ir tapo Aštriosios Kirsnos tarybinio ūkio direktoriumi, visi lėkėme žiūrėti, kaip jis atrodo. Gyvo mokslų kandidato iki tol niekas nebuvome matę, nečiupinėję, rankos nespaudę... Pūstelėjo jis į mus nauju gaiviu vėju, bet anie senieji vėjai buvo stipresni. Pakariavo jis su jų sukamais malūnais porą metų, pakariavo, nusispjovė ir išvažiavo.
Dabar jis dviejų mokslų - filosofijos ir ekonomikos - habilituotas daktaras, profesorius akademikas Romualdas Grigas. Ir tik kai sužinojau, kad tik ką pasirodė jo nauja knyga monografija “Senieji lietuviai - tapatybės bruožai ir jų likimas”, iškart galvon šovė - štai žmogus, kuris gali atsakyti į klausimą: kas atsitiko su mumis, su mūsų tapatybe, mūsų prigimtine kultūra, su mūsų dvasingumu, kuriuo kitados taip didžiavomės ir kurio mums daug kas atvirai ir nuoširdžiai pavydėjo?
- Tai kas su mumis atsitiko, mielas profesoriau?
- Man pačiam labai rūpėjo atsakymas į tokį klausimą. Norėjau rasti atsakymus pirmiausia sau. Kas mes buvome? Kas iš mūsų liko? Kodėl tas mūsų dūlėjimas taip įsibėgėja? Kodėl mūsų valstybė tokia biri, neintegrali, o tauta - išsivaikščiojanti? Kas atsitiko tautai ir valstybei, turėjusioms tokius didžiulius galybės ir dvasinės kultūros klodus? Ieškodamas atsakymų pasinėriau į istoriją, tyrinėjau šaltinius. Ir kuo labiau tyrinėjau, tuo labiau įsitikinau: teisūs tie, kurie teigia, kad šiais laikais negalima palikti istorijos istorikams. Nes istorikai samprotauja taip: jeigu čia parašyta, tai yra. Jeigu neparašyta - nėra ir niekada nebuvo...
Taigi atsakymo į tavo klausimą reikia ieškoti toli toli - tuose istorijos toliuose, kuriuose buvo apkrikštyta pagoniškoji Lietuva, iš kitų išsiskyrusi ypatinga savo gamtajausme kultūra. Tai buvo civilizacija, visiškai skirtinga nuo judėjų civilizacijos, kurios pagrindu susiformavo krikščionybė. Šventasis Paulius yra atvirai rašęs, kad krikščionybė yra judėjų religijos ir kultūros tąsa. Jis visiškai neabejodamas teigė: krikščionys buvo įskiepyti žydų tautoje “prieš prigimtį”. Kitaip tariant, prieš prigimtį tų tautų, kurios buvo apkrikštytos. O tai, pasak profesoriaus V.Vyčino, “labai destruktyviai atsisuko prieš mūsų protėvių gilios prasmės mitines sampratas ir sužalojo kultūrinius jų buities pamatus. Negana to! Ji žalojo ir patį jų gyvenimo būdą, jų kalbą ir jų savitą aistišką - tautinę - sąmonę. Šitai ji darė per savo “apaštalus” slavus”. Visa tai, tik kur kas plačiau, rasi mano monografijoje.
- Vadinasi, tai, kuo mes dar taip neseniai didžiavomės - savo lietuviškumu, išskirtiniu dvasingumu, jau buvo tik trupinėliai, išlikę iki mūsų laikų?
- Tikrai taip. Liko tik skeveldrėlės. Mano supratimu, tas irimas ir prasidėjo nuo Vytauto laikų, nes jis buvo įtikintas, kad reikia kategoriškai atsiriboti nuo pagonybės. Ir jis su savo aplinka užsiėmė žemių plėtimu, mišriomis vedybomis, dinastijų dalykais, ir nuo jo laikų praktiškai mes jau nebematome ryšio su etnine lietuvių tauta. Bet koks stiprus turėjo būti tas mūsų gamtajausmis pradas, jeigu mano motina, praėjus tiek šimtmečių, baigusi krosnyje kepti duoną žarstydavo pelenus ir sakydavo kažkokius burtažodžius. Dar kai kuriuos atsimenu: “Gabija, šventoji ugnele...”
Tuo tarpu buvęs Lietuvos istorijos instituto direktorius Nikžentaitis aiškina, kad mes iš barbarų virtome civilizuoti dėl krikščionybės. Jeigu taip, šiandien barbarais turėtume laikyti japonus - jie iki šiol nėra krikščionys.
- O jeigu į save pasižiūrėtumėte ne iš istorijos tolių, ne tyrinėtojo Grigo akimis, o tiesiog Grigo akimis? Nuo tų dienų, kai jis atsimena motiną, prie pelenų krūvelės kalbinančią Gabiją ugnelę?
- Man, buvusiam agrarininkui, be galo skaudu dėl mūsų kaimo. Kai per vieną kartą buvo panaikinti koncentruoti ūkiai, aš supratau, kad mūsų kaimas jau niekada neatsigaus. Tai jau buvo mirtinas smūgis. Ir ne tiktai kaimui. Smūgis mūsų etinės kultūros branduoliui. Kaimas buvo kiek išsaugojęs tuos elementus. Miestas jau ir anksčiau neturėjo tiesioginio ryšio su etnokultūriniu paveldu, su gamta. O kaimas tai dar turėjo. Daug kas jau nebeatkuriama, jeigu valstybė nesiremia tituline tauta, pagrindine tauta, nesiremia jos vertybėmis, jos istorija. Imi manyti, kad valstybei kur kas labiau rūpi tautinės mažumos.
- Todėl, kad už jas gali pirštu ir net kumščiu pagrūmoti Europos Sąjunga, Rusija, Lenkija, Izraelis, o gal net ir Indija. O už požiūrį į lietuvius niekas nebars.
- Aš tai vadinu kumečių sindromu. Prieš trejus ar ketverius metus lankiausi Dieveniškėse. Mačiau, kaip ašarojo mokytojas lietuvis, kad jie, lietuviai, čia tiesiog smaugiami, kad tyčiojamasi iš jų vaikų. O kai nuvažiavo į tas pačias Dieveniškes prezidentas Adamkus, atrodo, gavęs skundą, kad ten lietuvybė baigiama pasmaugti, tie lietuvių skundai pasirodė esą ne tokie jau ir svarbūs. Jam, girdi, svarbu, kad būtų lojalumas valstybei. Taip ir nesudrausmino tų suįžūlėjusių lietuvybės persekiotojų.
Labai pastebimai ėmė reikštis globalizmo ideologija. Juk krikščionybė iš esmės yra savotiška globalizmo atmaina. Ne globalizacijos - ji vyksta savaime: atsiranda lankas, ietis, popierius, kompiuteris, - jie paplinta kaip civilizacijos atributika, kuri per technologijas jungia visas tautas, visas kultūras. O globalizmas yra ideologija, grindžiama siekiu viešpatauti pasaulyje. Ir jis gali būti pačių įvairiausių formų. Ar ne tokių tikslų siekė ir dar viena atmaina - komunizmo ideologija? Ar ne to paties siekia atviros visuomenės ideologija? Kitaip tariant, jokių ribų, jokių riboženklių. Ir kuo greičiau bus sunaikintos prigimtinės kultūros, tuo lengviau bus globalizmo ideologijai plisti.
Tai ypač pražūtinga mums, nes esame nepaprastai tolerantiški kitiems. Bet kokiam kitoniškumui. Todėl, kad senoji lietuvių kultūra buvo labai įvairialypė. Kiek dievų lietuviai turėjo, kiek jų vardų... Visur buvo kitoniškumas. Kad ir moterų apdarai. Dauguma tautų dėvėjo “uniforminius” tautinius drabužius. O kiekviena lietuvė moteris turėjo skirtingus. Buvo bendrų bruožų, panašių kompozicijų, bet detalės skirtingos. Tai reiškia, kad buvo nepaprastai toleruojamas kitoniškumas. Ir per tą kitoniškumo gerbimą, per tą toleranciją kitiems mes dažnai PAMIRŠDAVOME SAVE.
- Vadinasi, netolerancija kitoms rasėms, kitoms kultūroms, kitoms tautoms mums yra tiesiog tradiciškai nebūdinga?
- Absoliučiai. Ir tai dažnu atveju yra viena pamatinių mūsų pralaimėjimo priežasčių. Tuo labiau kad tas mums būdingas kitoniškumo pripažinimas dabar dar ir išsigimė. Mes aklai pripažįstame visus Briuselio įstatymus - šimtus tūkstančių. Ir vėl tas pats kumečių sindromas, ir vėl labai susijęs su tolerancija kitoniškumui. O tai, kad atsiranda koks nors išsišokėlis, sakysim, Mindaugas Murza, tik “berniukų žaidimas”. Taip, kaip žaidžia žydų fundamentalistai. Tai čia pasaulio pabaiga? Pasaulis privalo turėti spalvų.
- Ačiū, akademike, už Tiesos žodį, kuris šiandien kaip ozonas reikalingas Lietuvai.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
