Kaskart, kai priartėja Kalėdos, nejučiomis imame dar labiau laukti šviesos. Nebūtinai tos, kuri praneš, kad diena vėl ims ilgėti po 1-3 sekundes. Instinktyviai imame labiau ilgėtis kitokios šviesos. Tikėtis gerų žinių, gerų žmonių, kurie nušviesintų gruodžio tamsą. Tikėtis konkrečių liudijimų, kad pasaulyje dar yra gerumo.
Nes ko vertos mūsų Kalėdos, jei prarastume viltį? Jei tik bejėgiškai lauktume, koks mokestis bus vėl padidintas. Jei tik bejėgiškai įtikėtume, kad niekas nuo mažo žmogaus nepriklauso. Tai būtų dar didesnis nėrimas į tamsą. Ne į gruodžio. Į sielos tamsą. Ir tada, nesvarbu, kad vėl spingsės Kalėdų žvakutės, jos jau nepramuš mūsų vidinės tamsos. Visiško nusivylimo. Visiško susitaikymo. Esą bus, kaip didieji nuspręs. Bus dar blogiau.
O gal bus geriau? Juk gali būti geriau! Daugiavaikei, vyro netekusiai Žemaitijos ūkininkei geri žmonės prieš Kalėdas dovanojo naujus namus. Savo iniciatyva. Sunešė, suaukojo pinigus kaip tos bitelės. Stengėsi ne dėl savęs. Dėl septynių visiškai svetimų, nepažįstamų vaikų ir į bėdą patekusios jų motinos. Tačiau ar gerumui kas nors yra svetimas? Nejaugi kas nors yra svetimas žmogaus šviesai? Atjautai? Gerumas yra didžiulis mūsų tautoje glūdintis potencialas, visada ieškantis kelio, spragos ar takelio, kur galėtų išsprūsti į paviršių ir pasireikšti. Tai didžiulė, dar neužslopusi kuriamoji jėga. Tuo pat metu ir griaunanti. Gerąja prasme. Nes griauna, ardo tamsą. Atkuria gyvybiškai svarbius, nes tikrai humaniškus žmonių ryšius. Ne komercinius. Ne laisvosios rinkos ar politinius ryšius. Grynai žmogiškus. Bendruomeniškus. Kai širdimi pajutus svetimą bėdą staiga tampa visai lengva duoti. Kiekviename iš mūsų yra tie trys Testamente aprašyti karaliai, atėję su dovanomis. Jie vis dar vaikštinėja po Lietuvą. Kaskart pasivadindami kitokiais vardais.
Gražiausia, kai galima duoti ir imti nei žeminant, nei nusižeminus. Oriai iš abiejų pusių. Ne kaip tą prieškalėdinę, reklaminę karštos sriubos lėkštę ar priešrinkiminę labdarą. Dalytis natūraliai. Kad viena pusė nepasijustų pažeminta. O kita pusė, apsalusi nuo savo dvasingumo, išvengtų puikybės.
Žemaitė ūkininkė, su vaikais sulaukusi Kalėdų stebuklo, išliko ori. Dėkinga, bet ori. Jei atsisakytų ūkininkavimo, gautų iš valstybės dvigubai didesnes pašalpas, tačiau nepageidauja tapti išlaikytine. Šeima dirbs, stengsis, kabinsis į gyvenimą pati. Tačiau šie septyni vaikai ir jų mama, ką tik patyrę, ką reiškia žmonių gerumas, niekada nesuabejos, ar Lietuvoje esama šviesos.
Mes gyventume daug geriau, jei nesidrovėtume iš tikrųjų pažiūrėti į žmogų. Ne į jo batus, rankinę, šukuoseną, limuziną, bet į žmogų. Ne finansiškai įvertinančiomis, bet širdies akimis. Jei dažniau savęs paklaustume, ar vienas kitas įstatymas ar jo pataisa nebus žmogui žalingi ar net pražūtingi. Jei dažniau savęs paklaustume, ar asmeniškai nepastūmiau žmogaus. Į užribį. Į užmarštį. Ar neišsityčiojau iš jo? Ar nepažeminau? Galbūt vien iš baugštaus ir visai neteisingo įtikėjimo, kad aplinkui yra tik priešai.
