1 nuotr.Kad referendumas įvyktų, jame turi dalyvauti 50 proc. visų rinkėjų. Birželio 29-ąją išsisklaidžiusių užsieniuose, poilsiaujančių soduose, prie vandens telkinių. Ar taip darbų nuvargintų, taip pilietiškai nusivylusių, kad slapčia galvoja - o ko man prie urnų eiti? Vis vien mano balsas nieko nelems.
O gal dar lemia? Tas vienas vienintelis balsas. Nes tas balsas yra tavo, žmogau. Tavo minčių išraiška. Tavo pavardė, vardas bei parašas. Tavo biografija. Balsas, kurio joks kitas rinkėjas negali nusavinti. Lygiai kaip ir tavo gyvenimo bei jo lemties. O žmonių gyvenimuose visada būna bent kelios lemtingos akimirkos. Kai jis turi pats apsispręsti. Ar Lietuva tik laikina vieta, skirta žmogaus-gyventojo vegetacijai. Ar vis dar esi valstybės narys. Ne valdžios, bet valstybės. Su vieno piliečio valdžia bei valia. Na, ir kas, kad esi tik vienetas. Mes visi esame tik vienetai. Su vienu balsu. Bet valstybė turi išgirsti tą balsą. Nes kitaip mūsų valstybė - tik fikcija. Su gyventojais, dar užsilikusiais konkrečioje geografinėje teritorijoje.
Pagalvokime apie žmones, per žiemos darganą surinkusius 300 tūkst. parašų, kad referendumas dėl žemės įvyktų. Pagalvokime apie žmones, vėl tikrinusius mūsų parašus, kai Vyriausioji rinkimų komisija jų sunkų darbą atmetė. Pagalvokime, kaip referendumo data Seimo buvo nukelta į patį tolimiausiąjį, nepalankiausiąjį laiką. Į vasarą. Kad mūsų pilietiškumą prislopintų kaitra. Ar išgąsdintų prapliupusios liūtys. Kad mus įveiktų bent meteorologinės sąlygos. Bent šiltnamiai su jau nokstančiais pomidorais. Pagalvokime apie tai, kad valdžia, jei galėtų, mus visus į užsienio ekskursijas išsiųstų. Kad referendumo dieną praleistume Turkijoje ar Graikijoje. Bet pagalvokime apie tai ir supykime. Ne šiaip kaip gyventojai, bet kaip piliečiai. Nes referendumas yra piliečių išraiška. Tegul būna aišku ir matoma, ką mes galvojame. Apie savo žemę. Kiek mūsų, galvojančių, kad žemė skirta mums. Ir kiek mūsų galvoja, kad ne mums, bet visiems ES nariams. Kas tik jos pageidaus nusipirkti. Sako - bus daugiau politinio saugumo, jei užsieniečiai prisipirks mūsų žemės. Nors niekas nepardavinėja savo vienintelio buto, vienintelio kambario. Kad politiškai būtų saugiau.
Paklauskime savęs. Tik labai sąžiningai. Ar jau viską norime atiduoti į svetimas rankas. Savo asmeninę nuomonę dėl savo valstybės. Nejaugi norime parodyti valdžiai, kad Lietuvoje jau piliečių nėra. Kad valdžia galutinai įsidrąsintų ir visai nepaisytų gyventojų lūkesčių. Kad galutinai nutartų, jog mes - tik infantilūs pastumdėliai. Nė kiek nealsuojantys į valstybės vadovų pakaušius. Viskuo didžiai patenkinti. Bet taip juk nėra?
Referendumas - tai mūsų orumo išbandymas. Ar dar sugebame ne tik savo virtuvėlėse burbėti, ar kažką didesnio, valstybei svarbesnio išreikšti. Ar tik neutraliai jaučiame, kaip rieda mūsų gyvenimo vagonai. Kaip jie tąsomi visų garvežių. Tylintis gyventojas yra pats palankiausias įvairioms manipuliacijoms. Tai visų valdžių idealas. O mes parodykime sau, kad dar nesame užslopinti. Dar išdidūs.
