Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pagerbdama netikėtai išėjusį Kovo 11-osios Akto signatarą Bronislovą Lubį, atsiuntė vainiką. Savęs asmeniškai neatsiuntė. Matyt, nusprendė, kad yra per aukšto rango.
Matyt, dėl to paties per aukšto rango B.Lubio karstą iš Lietuvos mokslų akademijos išlydėjo tik apie 50 žmonių. Kitaip buvo sutiktas Jonavoje ir gimtojoje Plungėje. Sutiktas eilinių žmonių, kuriems koncernas „Achemos grupė“ vien Jonavoje garantavo per 1400 darbo vietų. O visoje Lietuvoje įdarbino 5500 žmonių. Tiek išsaugojo valstybei darbingų, pastovias algas gaunančių, karjeros perspektyvas turinčių piliečių, kuriems nekyla noras išvykti iš savo Tėvynės. Nekilo toks poreikis net ir tada, kai Lietuva, ištikta ekonominės ir valdymo krizės, energingai štampavo bedarbius, pašalpininkus ir emigrantus.
B.Lubys save išreiškė kurdamas grynai nacionalinį verslą. Gyvybingo, užsienio konkurencijai atsparaus verslo infrastruktūrą. Verslo, kuris, žvelgdamas į priekį, jau dabar ruošia, tobulina jaunų specialistų pamainą. Kad šie jauni žmonės irgi liktų Lietuvoje.
Vien už tai šalies prezidentei vertėjo save atsiųsti. Vietoj vainiko.
Kūrėjas B.Lubys praktiniais darbais stengėsi, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Irgi beldėsi. Savaip. Mecenavo menininkus, padėjo gabiam jaunimui. Gal mūsų mentalitetas toks, kad į sielas lengviausia gali prisibelsti neturtėliai, nuskriaustieji, menininkai, Dievo avinėliai ir maži vaikai. Na, dar D.Grybauskaitė. O energingų, juolab turtingų tėvynainių iš principo nemėgstame. Nebent tas milijonierius būtų krepšininkas.
Tačiau pažvelkime giliau. Signataras B.Lubys mums rodė, tik ne visi norime matyti, iš tikrųjų gyvybingą mūsų tautos sugyvenimo būdą. Kai verslas ir kitos mūsų gyvenimo sferos viena kitą papildo. Remia! Padeda! Ugdo! Ir kartu stiprina valstybę. Nacionalinį biudžetą, meną, švietimą ir t.t. B.Lubys mums rodė ne priešiškus, grynai antagonistinius santykius. Ne destrukcinius, tautos dvasią niokojančius santykius. Vedančius į dar greitesnį išsilakstymą. Kai vos išgirdę apie svetimus milijonus dauguma mūsų tautiečių vien iš principo supyksta. Kai milijonieriai, vos uždirbę kelis milijonus, parduoda ar subankrotina savo versliukus. Palieka savo Tėvynei papildomą būrelį bedarbių, o patys apsigyvena šiltesniuose kraštuose.
Išvogtų, išdraskytų, bankrutavusių gamyklų fone B.Lubys rodė visai kitokį, ne griaunančio, bet kuriančio žmogaus pavyzdį. Nes, patinka tai ar nepatinka, jautė atsakomybę už Lietuvą. Didesnę nei kai kurie mūsų politikai, kažin ar bent kartą perskaitę savo partijų programas.
B.Lubio atsakomybė nebuvo vienadienė ar tik vienos Seimo, savivaldybės tarybos kadencijos. Jis visada buvo valstybėje. Darbais, idėjomis, įžvalgomis. Paliko po savęs ne tuščią dykynę, kurią užtūps turtingesni užsieniečiai. Tarsi tos istorinės kryžiuočių ordos. Ne, tas užsispyręs žemaitis paliko nacionalinio kapitalo įmones, galinčias atlaikyti užsienio kapitalo invaziją. Buvo tylus mecenatas. Tyliai suteikdavo labdarą. Nesigarsindamas. Be viešų liaupsių. O kodėl? Atsakymas liūdnai paprastas. Neturėjo iliuzijų. Pažinojo žmones. Aiškiai suvokė, kad negalima reikalauti nuoširdaus dėkingumo iš vertybėse pasimetusios, sutrikusios tautos. Dar nemokame būti nuoširdžiai dėkingi.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
