Visai tyliai prisiminta Lietuvos tautinės mokyklos koncepcijos kūrėja profesorė Meilė Lukšienė.
Garsiai prisiminti, matyt, nepatogu. Nes Seimas M.Lukšienės koncepcijos iki šiol nepatvirtino. Nors būta tiek daug Seimo kadencijų. Nepatvirtinta pagrindinė M.Lukšienės mintis, kad vaiką reikia ugdyti kaip Lietuvos pilietį. Kaip unikalią asmenybę, tarnausiančią savo kraštui. Ne tik prikimšti į jauną žmogų žinių kaip į penimą kalakutą.
Ir tada visomis progomis šaipytasi, kad nėra jokios tautinės fizikos ar matematikos. Ir tada buvo bandoma suvulgarinti M.Lukšienės koncepciją. Tarsi tautiškumas, žmogaus pilietiškumas būtų ugdomas Omo dėsniu ar molekuliniu svoriu. Tarsi asmenybę būtų galima išugdyti ją visiškai suskaidžius. Išdėliojus į konkrečių dalykų pamokas. Ir nebandant tų atskirų dalykų sujungti į visumą. Į meilę bei pareigą Lietuvai. Kad vaikas niekada nesuprastų, kad ne vien dėl geresnio pažymio mokosi, stengiasi. Kad vaikas iš mažų dienų nejaustų nuolatinio imperatyvo dirbti ir stengtis ne vien dėl savęs, bet ir dėl Tėvynės.
M.Lukšienės metai jau baigiasi. Kaip baigiasi ir Sveikatingumo, ir Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių metai. Na, ir kiek tos sveikatos, jei Seimas tik rudenį spręs, kaip tuos sveikatinimo renginius finansuoti. Na, dar buvo bėgimas už blaivią ir sveiką Lietuvą. Na, dar buvo kelis kartus paminėtas Vydūnas ir paliaupsinti ekologiški produktai. Kaip ir vaikų ugdymo įstaigose, visi vajai suskilo į atskiras detales. O iš detalių vis vien nesudėta bendra koncepcija, kas yra tas sveikas žmogus. Ir kaip įtikinti visuomenę tos sveikatos siekti. Na, ir kuo skyrėsi 2013-ieji nuo anksčiau prabėgusių metų? Gal tapome sveikesni? Poliklinikose mažiau pacientų? Mažiau cigarečių? Kas bėgo maratonus, tas ir toliau bėga. Kas skaitė Vydūną, tas ir toliau skaitys. O kas taip anksčiau nesielgė, tai nesielgė ir 2013-aisiais. O jei paskelbsime metus žaliaisiais, geltonaisiais, gal tapsime žalesni ar geltonesni? O gal puolėme skaityti ir iš naujo atrasti K.Donelaitį? Visuomenę keičia ne vajai, bet ilgalaikiai, nuoseklūs procesai. Jei nuosekliai būtume laikęsi M.Lukšienės koncepcijos, gal nepravardžiuotume tautiškai nusiteikusių žmonių naciais. Ir nemanytume, kad nacionalinė valstybė yra atgyvena.
Politikai, buvę ir esami valstybės vadovai turėtų atsiprašyti, kad ėjo ne M.Lukšienės keliu. Pradėjo būsimų piliečių „statybą“ ne nuo pamato, ne nuo pagrindinio karkaso, bet nuo atskirų koncepcijos nesujungtų detalių. Tarkime, neturėdami karkaso, bandė įstatyti į tuštumą langą. Ar pakabinti ore stogą. Štai ir turime pabirusius, pilietiškai nesusivokusius, tik savimi susirūpinusius, neapsisprendžiančius gyventojus. Nei už ką balsuoti, nei ką mylėti. Nei ko mokytis. Nei kodėl mokėti mokesčius. Nei kurioje šalyje įsitvirtinti. Veikiau valdomus reklaminių pasiūlymų, kalbų apie vakarietiškus rojus nei savo proto. Nors nei „google“, nei išmanusis telefonas nepasakys, kas yra tikrasis Tėvynės jausmas. Brandus. Atsakingas. Iš tikrųjų pilietiškas.
