Per kiek laiko bus ištrinta Lietuvos valstybė?

Galime apsieiti be skulptūros. Galime apsieiti ir visai be J.Basanavičiaus. Galime apsieiti ir be Vasario 16-osios paminėjimo, be Vasario 16-osios akto. Galime apsieiti ir be valstybės. Juk čiukčiai be jos apsieina. Galima viską išjuokti. Prilipdyti tokių komiškų J.Basanavičiaus skulptūrų, kad nė viena netiktų. Paversti J.Basanavičių puspročiu, ligotu senioku. Kad visi iš jo modernios valstybės projekto tyčiotųsi. Galima tyčiotis ir iš dabartinio mūsų valstybingumo, nes jis esą tinka tik Rumšiškėms. Žodžiu, viskas nemodernu. Abu baibokai. Ir Vytis, ir J.Basanavičius. Nes nesulankstyti į vamzdį. Tad vertybė tik vamzdis ir šliaužiantis Gedimino kalnas. Su promilėmis į griovį.

Yra autoimuninių ligų, kai žmogaus kūnas pradeda kovoti su savo ląstelėmis. Jų neatpažįsta. Ima naikinti. Nes laiko svetimomis įsibrovėlėmis. Lietuva taip pat tampa autoimunine liga susirgusia valstybe, kuri ima kovoti su ryškiausiais, sveikiausiais saviatpažinimo ženklais. Liudijančiais valstybingumą. Šių dienų valstybė kaip išprotėjęs gyvūnas bando nusikąsti sau kojas.

J.Basanavičius nereikšmingas? Tik Ožkabalių pasakininkas? Būtent taip buvo pateikinėjamas J.Basanavičius sovietmečiu. Bet iš visų Lietuvos istorinių datų sovietų saugumiečiai labiausiai bijojo Vasario 16-osios. Taip netiesiogiai įrodydami, kaip ši diena, įprasminta J.Basanavičiaus ir kitų signatarų, LABIAUSIAI svarbi Lietuvai. Vasario 16-ąją saugumiečiai itin stebėdavo, ką lietuviai veikia. Įtartini buvo net tie, kurie šventė savo gimtadienius. Kūčios, Kalėdos ar Velykos saugumiečiams neatrodydavo tokios pavojingos. Pakakdavo vietinių pedagogų, kuruojančių ateizmo būrelius, budėjimo prie bažnyčių. O štai Vasario 16-ąją saugumiečiai darbuodavosi zovada. Dairydamiesi nepageidautinų trispalvių. Kreida nupaišytų Gedimino stulpų, Vyčių. Tad okupantas įvertino tikrąją Vasario 16-osios reikšmę mūsų valstybei. Labiau nei dabar vertiname mes. Okupantas visus dar gyvus, į vakarus nepasitraukusius signatarus, sugrūdo į kalėjimus, lagerius. O mes, nors vadinamės nepriklausoma valstybe, sugrūdame tuos didžius vyrus į nebūtį, užmarštį. Galiausiai - į pajuoką. Kaip iš mados išėjusius sijonus.

Paminklą pastatys vėliau? Kada nors? Tai ne R.Šimašiaus požiūris. Tai valstybinis požiūris. Įsivaizduokime keleivinį autobusą, kuris išvyksta ne pagal grafiką, bet - kada nors. Tada toks autobusas gali nesulaukti nė vieno keleivio. Visi bus iškeliavę kitomis transporto priemonėmis. Traukiniais, dviračiais ir t.t. Nebent mūsų valstybė dar neįvykusi, nevykusi ir įvyks kada nors. Su tokiu požiūriu į J.Basanavičių? Jei požiūris nepasikeis, tikėtina, kad iš prieš šimtmetį atkurtos valstybės liks tik apgailėtinas pusgaminis. Apgyvendintas kosmopolitiškų barbarų. Šokančių „bosa nova“.