Aš tikrai nesu vienas iš jūsų.
Tiesą sakant, šalia jūsų jaučiuosi lyg šimtmečius gyvenantis varnas, stebintis vienadienių drugelių kopūstinukų šokį. Nes niekada neužsidarau jūsų taip dievinamame „čia“ ir „dabar“.
Mano pasaulis, taip pat ir mano vidus, susideda iš praeities ir ateities.
Praeityje it atsargos gero ūkininko aruoduose tvarkingai suguldyta alsuoja mano patirtis, it svogūnų kasos dailiai supintos tarpusavyje bręsta manosios mintys, ant paklodžių dailiai išdėlioti rausta ir noksta manieji jausmai...
Visa tai - penas mano ateičiai, kurioje, patirtimi ir jau įvykusiais sąmonės nušvitimais ginkluotas, neabejotinai būsiu stipresnis, išmintingesnis, geresnis. Išties ir pats drauge su jūsų taip dievinama dabarties akimirka tesu it lieptas, jungiantis manąją praeitį su manąja ateitimi, kuri nėra vien iliuzijų ir svajonių laukas.
Mano ateitis - vakar pamilti mano žmonės, mano ateitis - užvakar perskaitytos knygos, mano ateitis - šiandien jau pasėtos, bet dar nesudygusios gėlės, mintys, darbai, it žingsniai artėjantys prie ne čia ir ne dabar sušvitusio tikslo.
Tik jungdamas praeitį ir ateitį, kaip dvi to paties obuolio puses, įgaunu save. Prasidėjusį prieš šimtmečius drauge su kunigaikščio Kęstučio žygiais ir vaidilučių giesmėmis, su miško brolių krauju šlakstytų miškų ošimu ir žiloje senovėje ištartais motinų palaiminimais bei saugančiomis maldomis...
Todėl man dirbant į talką visuomet ateina kitados gyvenę viso pasaulio geriausi meistrai su vertingais patarimais, man ilsintis ar svajojant savo minčių ir jausmų vėriniais pasimėgauti siūlo talentingiausi viso pasaulio poetai, dailininkai, kompozitoriai, man apsisprendžiant palaikyti manęs visuomet ateina mano tėvai, seneliai, proseneliai, mažiausiai trisdešimt aštuoni mano paties „aš“, ataidintys iš jau pragyventų, bet neišnykusių, drauge su manimi į ateitį pėdinančių metų...
Tiesą sakant, man nuoširdžiai gaila jūsų - nuo kasdienės amnezijos pokštų kenčiančių dabartistų, neturinčių savo Tėvynės, savo istorijos, savo mentaliteto. Gudresnių, labiau išmanančių, vertinančių praeitį bei ateitį žmonių sąmoningai apvogtų, paverstų vienadieniais kopūstinukais ir tokiu būdu pašalintų iš kelio kaip galimi konkurentai.
Juk jums tepalikta žemėje vietos tik tiek, kiek reikia dviem kojoms atsistoti, atramos tik tiek, kiek čia ir dabar gali pasiekti jūsų rankos įsitverti, o galimybių iš visos gilios ir turtingos pasaulio esmės - vien įspūdžio pasisemti.
Todėl net nesitikiu, kad nustosite didžiuotis savąja dabartistų filosofija, suprasite tikrąją - daugiau nei apgailėtiną savo padėtį šiame žioplių ir kvailių prigimtinai netoleruojančiame pasaulyje. Juk jūsų, kaip vientisų, mąstančių, įsimenančių būtybių, apskritai nėra. Tik pavienių akimirkų, begalės mažyčių „dabar“ spiečius, vis byrantis ir byrantis tuštumon.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
