1 nuotr.Pamenu, prieš gerą dešimtmetį pasipiktinęs rašiau apie išsigimstantį Lietuvos valstybės ir tautos santykį su savąja vėliava. Ta pačia, už kurios saugojimą, slaptą iškėlimą ar net pernelyg garsų jos plazdenimą patriotiškoje širdyje mūsų tėvų ir senelių kartos žmonės rizikuodavo savo laisve ir gyvybe. Ir jiems tokia kaina už tautinio orumo išraišką neatrodydavo pernelyg didelė. Nes vėliava buvo šventa.
Pamenu, pykau, kad Lietuvos trispalvė pamažu išvelkama iš sakralaus konteksto, nuvainikuojama kaip tautos, kaip autentiškos kultūros, kaip nepriklausomos, didingą istoriją turinčios valstybės simbolis, kad jai tepaliekama šou funkcija, mojuojant per krepšinio rungtynes, kabinant prie automobilių veidrodėlių...
Anuomet sakiau, kad negalima paversti vėliavos rinkodaros žaisliuku, nes ateis laikas, kai tyčiotis iš vėliavos, vynioti į ją nuogas gražuoles, reklaminius saldainiukus ar net suniokoti vėliavą dėl biznio taps norma. Šiandien pakanka vos vieno per televiziją transliuojamo realybės šou reklaminės vinjetės (kur šlykščiausiems šou tikslams pasitelkiama ne tik valstybinė vėliava, bet net ir kadenciją baigęs šalies prezidentas) mano nelinksmų pranašysčių išsipildymui įrodyti, tačiau - kad tai būtų visų blogiausia...
Deja, turiu pripažinti anuomet tautą graudenusių savų pranašysčių trumparegiškumą - tada dar nesupratau, kad vėliavos desakralizavimas ir desemantizavimas tautos sąmonėje - tik parengiamasis darbas nuoseklaus ir planingo vėliavos, kaip Lietuvos tautos ir valstybės simbolio, sunaikinimo procese, sumodeliuotame ir inicijuotame taip labai mūsų nacionalinio orumo, nacionalinės kultūros ir nacionalinio moralės kodekso bijančiame Briuselyje.
Amoralieji verslininkai ir šoumenai, suglamžę ir išgleizoję vėliavą, šiandien ją meta dar žemiau, perleisdami žmonėms, besistengiantiems suteikti Lietuvos trispalvei jau ne tik niekinamą, bet netgi bauginančią prasmę - tą pačią, kaip tautosakinis baubas, kuriuo siekiant sudrausminti tradiciškai gąsdinami vaikai.
Kaip tai daroma praktiškai? Na, iš pradžių reikia, kad didžiuma politikų ir įtakingųjų (piniginėmis ir balsu) nevaržomų šalies televizijų ir spaudos leidinių metus ar dvejus šalies vėliavą rodytų išimtinai tik neigiamame kontekste. Žodžiu, jei kalbame apie Murzą, Mažoną - būtinai rodoma ir trispalvė, jei publikuojame kokių plikai skustų Bastiano Šveinšteigerio išvaizdos jaunuolių šiurpiai agresyviais veidais nuotraukas - trispalvė jų fone būtina. Ji dar tinka kalbant apie konfliktus su tautinėmis mažumomis, apie išaiškintas kokių kostiumuotų (aukštuose valstybės postuose sėdinčių) dėdžių aferas, apie hitlerinį žydų genocidą, lietuvių emigrantų nusikaltimus užsienyje ir panašių tonacijų temoms.
Po tokio kelerių metų įdirbio šiurpiuosius jaunuolius, Mažoną ir kitus gąsdinančius atributus iš kadro jau netgi galima ir patraukti. Jau pati trispalvė be jų pagalbos ima pakankamai „turiningai“ iliustruoti neigiamus kontekstus visuomenės sąmonėje...
O tuomet jau galima paimprovizuoti iš pirmo žvilgsnio visiškai absurdiškais kontekstų junginiais, kurie savaime ima šmeižti Lietuvą net be „teisinga linkme mintis nukreipiančio“ žurnalisto, postringautojo televizijos eteryje ar politinio veikėjo pagalbos. Štai jums pavyzdys - viena šalies televizijų, komentuodama galimas Anderso Behringo Breiviko žudynių priežastis, pasirinko tiesiog neįtikėtinai „taiklų“ siužetą - žvakeles romiai kūrenančias, trispalvių raiščius ant rankų užsirišusias paaugles Lietuvos skautukes, dainuojančias liaudies dainą. Ir ką sau manote? Trispalvės niekintojų įdirbis nenuėjo veltui. Net ir šios, regis, vien iš švelnumo ir meilės sukurtos mergytės dėl ryšimų ant rankų trispalvių ekrane kaži kodėl atrodė nejaukiai, tarsi gerai užsimaskavusios nacių smogikės, bet kurią akimirką galinčios išsitraukti snaiperinius šautuvus.
O štai tokių „žaidimų“ rezultatas - pėdsakas mūsų sąmonėje: visiškai apolitiškame poezijos vakare paklausiau vieno žymaus Lietuvos poeto nuomonės apie kitą, dar tik pradedantį literatūroje reikštis posmuotoją. Gavau tokį atsakymą: „Man net ir kalbėti apie jį šlykštu. Jis juk vienas iš tų, kurie trispalvę ant rankos nešioja“. Atsakymą, ištartą taip, tarsi trispalvė ant rankos būtų nepaneigiamas įkaltis, bylojantis apie nusikaltėlišką ano žmogaus prigimtį.
Net ir komentuoti čia jau nebėra ko. Mums jau įmušta į galvas, kad šiandien vien tik euroentuziastai ir iš tėvų bei senelių paveldėtas moralės normas pamynę „tolerastai“ turi teisę vadintis Lietuvos patriotais, o siekiantys lietuviškumą bei lietuvybę ginti žmonės - tegu tenkinasi valstybės interesus išduodančių ekstremistų epitetu. Tik štai niekaip neduoda ramybės klausimas - kurie labiau primena šalies išdavikus? Ar tie, kurie rizikuodami būti nubausti, iškoneveikti ir suniekinti virš savęs kelia trispalvę, ar tie, kurie kasdien vis labiau jos bijo?
