Lietuvoje žmonių mažėja. Valdininkijos - ne. Valdininkija gaji. Prisigalvoja vis naujų valstybės patobulinimo, pertvarkymo, reformavimo, apskaičiavimo, išrūšiavimo funkcijų. Kad pateisintų savo etatinį egzistavimą. Už funkcijas ima pinigus, nors reta jų Lietuvoje funkcionuoja. Na, kokia funkcija funkcionuoja be priekaištų? Nebent darbingų gyventojų praradimo funkcija. Nes eilinių žmonių egzistencija nė kiek netobulėja. Gyventojai emigruoja. Vadinasi, valdžia funkcijas žiebė, bet, matyt, degtukams sušlapus, neįžiebė. Funkcionuoja tik išsipūtęs biurokratinis, jau kastinis valstybės valdytojų, prižiūrėtojų aparatas. Su vienintele savifunkcija. Darbo dienomis prafunkcionuoti direktoriaus, vedėjo, patarėjo -ausko ar -auskienės būviu.
Visos partijos, ėjusios į valdžią, žadėjo sumažinti biurokratijos naštą. Tačiau atėjusios į valdžią kūrė, pūtė vis tą patį valdininkų dvarą. Kaip karalių, imperatorių epochoje. Vienas dvaro pažas atsakingas už kairįjį keliaraištį, antras - už dešinįjį. Trečio pažo funkcija - kairysis monarchės batelis, o ketvirtas atsakingas už pasijonį. Lietuvoje, pasikeitus vyriausybėms, tie pažai tik sukaitaliojami vietomis. Tas, kas buvo atsakingas už skrybėlę, paprastai lieka be skrybėlės. Bet įdarbinamas specialiuoju patarėju, kurio specializacija - vilnonės monarcho kojinės. Biurokratas tik persikelia į kitą menę, persilieja į kitą indą, bet ir toliau teliūskuoja toje pačioje kastoje. Labai užsiėmusioje valstybės valdymu.
Biurokratija iš esmės yra vis tas pats mokesčių mokėtojų pinigus įsiurbiantis monolitas. Tik priklausomai, kokios partijos valdžioje, suaktyvinamas vienas to monolito kraštas, o kitas laikinai aprimsta. Trepsi. Laukia savo eilės. Suaktyvintas monolito kraštas ima kūlversčiais kurpti kažkokias reformas. Puikiai žinodamas, kad kitas monolito kraštas tas prikurptas reformas reformuos. Todėl per daug nesistengia. Ir taip be galo, be krašto. Kad biurokratija susikurtų amžino veikimo, reikalingumo iliuziją. Nes kas atsitiktų, jei bent viena reforma Lietuvoje baigtųsi. Pvz., žemės reforma. Tai būtų smūgis valdininkų etatams. Tad jei kokia nors reforma ir baigtųsi, valdininkija per naktį susigalvotų naujų. Esą valstybei ypač naudingų. Ir jas apspistų naujais etatais bei funkcijomis.
Visuomenė tai supranta. Biurokratija - irgi. Bet įtampa nepasiekia kritinės masės. Gyventojai sumažėjo. Per seni. Per silpni. Per jauni. Užgožti ir apkvailinti viešųjų ryšių tarnybų. Prislopinti agresyviai įkyrių reklamų. Drąsiai galima tyčiotis iš Lietuvos, iš jos pradinių, daug tauresnių tikslų. Ir kurti iš mūsų iškovotosios valstybės tik biurokratų nuolatinės savišalpos kasą. Taip ir traktuokime Lietuvą. Kaip verslui negabių, protiškai ribotų, tačiau landžių ir prie valdžiukių prisitaikančių žmogelių bendrą savišalpos kasą. O jei kasoje pinigų sumažėja, skolinamasi iš užsienio. O kas lieka visuomenei? Tik nuobiros. Ir gandai, kad tuoj įvyks ypač talentinga reforma. Išgelbėsianti Lietuvą. Bet kur jūs matėte talentingų biurokratų? Ąžuolai kopūstų lysvėje neauga.
