Visuomenės apklausose poeto Justino Marcinkevičiaus nėra. Bet jis įrašytas. Į mūsų sąžinės apklausą. Į žmogaus sąžinės apklausą. Pačiu aukščiausiu nei kylančiu, nei smunkančiu reitingu. Ir kaskart savęs slapčia paklausiame. Kiek tavyje to žmogaus yra. Kiek sumenko tavoji sąžinė. Jei lygintume su J.Marcinkevičiaus Lietuva.
Tos Lietuvos, tos Poeto Lietuvos mes vis vien slapčia ieškome. Tai liudija minios žmonių. Kaskart susirenkančių ten, kur kalba Poetas. Vadinasi, ir mes ieškome tos Poeto Lietuvos. Tos šventovės. Vis dairomės jos nedrąsiai. Vis tikimės. Apčiuopiame ją savyje kaskart, kai išdrįstame patikėti kito žmogaus gerumu. Kai išdrįstame patikėti, kad gėrio yra daugiau nei blogio. Nes kaip kitaip mums gyventi? Niekuo netikint. Nė vienas žmogus taip neišgyventų. Niekuo netikėdamas.
O mes gyvename. Būtent todėl ir gyvename! Priešindamiesi savo griūčiai. Vis dar neišsiardę iš vidaus. Vidumi daug geresni. Nei drįstame rodytis.
Todėl masiškai veržiamės į tikruosius šviesulius. Kad mus sustiprintų. Kad jie dar kartą paliudytų - šviesa yra. Ji čia. Dar neišėjusi. Ji dunksi žmogaus širdyje. Tik patikėk. Savęs neišardyk. Nes užgesus vidinei šviesai neliks ir žmogaus. Liks tik kažkoks padaras.
Todėl mes ir veržiamės. Arčiau šviesulių. Kad patikėtume, jog Lietuva dar nėra tik savanaudiškas kraštas. Nes įtikėjus kitaip nebūtų prasmės gimdyti ir auginti vaikų. Juk ne blogiui juos auginame. Ne dvasinei beprasmybei. Ne pragarui. Todėl gera dar kartą išgirsti. Kad žmogus savo vidumi vis dar yra geras. Jis tikrai yra geras. Nes ieško užsispyręs šviesulių. Ir radęs atsiveria. Savaip ištrykšta. Suspindi. Bent salėje, kurioje kalba Poetas.
Ir tai yra labai daug.
Koks didžiulis mūsų dvasinis potencialas. Tas giliai slūgsantis klodas. Kiek jame yra to tikrojo gėrio. Ir kaip nedrąsu jį parodyti.
Bet rodykime kuo dažniau. Išdrįskime. Tegul pamato. Tą tikrąją mūsų dvasių sveikatą. Lietuva yra daug geresnė. Mes dar turime ir meilės, ir gailesčio. Ir tikrosios, ne valdiškos užuojautos. Mes daug pilnesni iš vidaus. Dvasiškai nenunykę. Neužgesę. Nes, nepaisant visų kintančių išorinių kultūrų ar subkultūrų, žmogus savo viduje turi tik vieną kultūrą. Nekintančią. Niekada nesupainiojančią gėrio su blogiu. Grožio su bjaurastimi. Juk gimėme ne dėl bjaurasties. Ne dėl blogio. Todėl vinguriuojame sau srovele. Visada vidumi humanistine. Todėl vinguriuojame sau. Kuo arčiau šviesulių.
Čia niekada neateiname piketuoti. Mitinguoti. Gąsdinti. Mėtyti akmenų. Plūstis. Reikalauti. Verkšlenti. Čia ateiname susitikti. Pačiame teisingiausiame lygmenyje. Žmonės su Žmogumi. Čia negalioja jokie reitingų procentai. Kam klausti, jei ir taip viskas aišku?
Mes ateiname čia, kad nurimtume. Atsidurtume savo tikrojoje tėkmėje. Savo tikrojoje vagoje. Kad atslūgtume kaip tos patvinusios upės. Atgal į vagą! Į tikrąją! Į humaniškąją! Bent kelioms valandoms. Kol jie dar kalba. Mūsų tikrieji šviesuliai. Ir jų bus.
Juos ir dabar augina mūsų slaptasis įtikėjimas. Kad gėrio mumyse daugiau.
