1 nuotr.Kas įžeistų Vasario 16-osios Aktą pasirašiusius signatarus. Tuos 20 vyrų, 1918 m. paskelbusių atkurtą Lietuvos valstybę. Vokiečių okupuotame Vilniuje. Mieste, kur tik apie 5 proc. vilniečių kalbėjo lietuviškai.
Juos įžeistų dabartinis mūsų klausimas: “Ar Briuselis leido?” Įžeistų pasakymas: “Briuselis to ar ano neleidžia”. Arba pasakymas: “Reikia suderinti su Briuseliu”. Arba su amerikiečiais. Arba su Roma ir romais.
Kodėl įžeistų? Nes 1918-ųjų signatarai, Pilies gatvėje pasirašę Vasario 16-osios aktą, šio veiksmo su niekuo nederino. Tik su savimi. Ir su kaimuose pasklidusia, širdimi nujaučiama lietuvių tauta. Su kuria, Pirmojo pasaulinio karo nuvarginta ir beveik berašte, dar sunkiai galėjo susisiekti. Vargiai galėjo perduoti istorinę Akto reikšmę ir svarbą.
Bet Vasario 16-osios akto signatarai, tie 20 vyrų, leido sau išdrįsti. Leido sau nebijoti. Buvo išdidūs. Todėl neklausinėjo Vokietijos, ar lietuviams leidžiama turėti nacionalinę valstybę. Neklausinėjo Rusijos, ar mūsų atkurtąją valstybę kada nors pripažins. Neklausinėjo Lenkijos, ar leidžiama posėdžiauti Vilniuje. Neklausinėjo Vakarų, ar 20 lietuvių akibrokštas nepakenks jų tarptautiniams santykiams ir Europos žemėlapiui.
Jie nieko neklausė leidimo ar pritarimo. Jie leido sau. Ir pritarė sau. Buvo savaip nemandagūs. Savaip chamiški. Nes leido sau iškelti į paviršių pasaulio palaidotą, nutrintą Lietuvą. Pasakyti iš Pilies gatvės - štai ji! Žiūrėkite! Štai ji! Menanti karaliaus Mindaugo laikus. Nors pasaulis tokio karaliaus jau neprisimena. Nieko baisaus. Priminsime. Štai ji! Lietuva. Vėl nepriklausoma.
Jie net nežinojo, ar juos iš tikrųjų supranta ir palaiko lietuvių tauta. Bet dirbo dėl jos. Kad galutinai neišnyktų. Nes šie 20 išsimokslinusių inteligentų neturėjo svarbiausio trūkumo. Vergo sindromo. Bet turėjo svarbiausią pranašumą. Asmeninę drąsą ir istorinę atmintį. Galų gale buvo kuriantys romantikai. Ne tie. Verkšlenantys ir parsiduodantys.
Tokie buvome ir Kovo 11-ąją. Turėję istorinę atmintį ir drąsą.
Tokie nesame dabar. Po 92 metų ar 20 metų. Į Lietuvą atšliaužia vergo sindromas. Kasmet stiprinamas. Jei valstybės valdžia kalba, kad jai Briuselis leidžia-neleidžia, tokia valstybė jau turi vergo sindromą. O vergas nėra laisvas. Todėl vergo valstybė nėra visiškai nepriklausoma. Veikiau buveinė, kur gyvena vergai. Nesuvokiantys, kad vergai. Štai kas baisiausia! Nesuvokia, ką praranda. Kasdien. Tikrąją Vasario 16-ąją. Nors ją švenčia. Pompastiškai. Ką švenčia? Jei naikina jos prasmę. Išgirstame žodį “Briuselis”, “užsienis” ir imame drebėti. Su visomis savo ministerijomis. Tarsi kratomi elektros.
Mes praradome tą 20-ies intelektualų “chamizmą” - plaukti prieš srovę. Plukdyti tikrai nepriklausomos valstybės viziją. Taip ryžtingai plukdyti, kad pasaulis suprastų. Jie nepasikeis. Jų neperdarysime. Ši tauta per daug nepriklausoma. Per daug savita. Nepalūš. O tada priprastų. Neturėtų kitos išeities. Susitaikytų su Europos žemėlapiu, kuriame ramiai dirba ir gyvena nepalaužtieji lietuviai.
