“Iki jūsų būsto tik 12 žingsnių”, “Neišmeskite rakto nuo savo svajonių būsto”. “Pasistengsime, kad įsigyjant būstą finansinių rūpesčių būtų kuo mažiau”.
Imkite, imkite, imkite! Lietuviai ėmė ir paėmė. Ir įsikinkė. Užsienio kapitalo komerciniams bankams. Kol įstengė, mokėjo. Kai kurie net spėjo sumokėti už svajonės ketvirtadalį ar trečdalį. O dabar ta visa lietuviška svajonė būsto pavidalu sugrįžta į bankus. Jau spėjusius išgręžti iš savo kliento ir dalį paimto kredito.
Svajonės aiškiai nesutapo. Mes, autochtonai, svajojome turėti savo namus. Užsieniečiai, matyt, svajojo, kaip tuos autochtonus išgręžti dvigubai. Ir sustatytus palikti tiesiog gatvėse. Su mantele ir vaikais.
Ar ne per daug to mūsų žmogaus išgręžimo? Ar ne dvigubai išgręžtas? Žmogus praranda būstą. Visą. Žmogus praranda ir tą dalį pinigų, kuriuos spėjo sumokėti bankui.
O kaip bankas gali atsiimti butą visą? Jei žmogus spėjo sumokėti už buto trečdalį? Arba už ketvirtadalį? Tokiam sumokėjusiam turi priklausyti bent buto koridorius. Gal net virtuvė ir vonios kambarys. Panašiai kaip prekybos centre. Jei pirkėjas neišgali nusipirkti kilogramo dešros, jis nusipirks 250 gramų. Tačiau tie gramai jau priklauso jam. Būtent jis yra savininkas! Niekas negali atimti žmogaus teisės į sumokėtus gramus. Panašiai negalima atimti banko kliento teisės į jo išpirktus kvadratinius metrus! Net į vieną ar tris. Nes už tuos metrus jis sumokėjo ne iš banko, bet iš savo algos. Iš tikrųjų toks žmogus yra teisėtas būsto bendraturtis. Kartu su kitu savininku banku. Iš tikrųjų toks butas yra tarsi naujoviška “komunalka”. Viename kambaryje gali miegoti bankas, kitame - mes. Ir kartu naudotis bendra virtuve bei WC. Net viryklę pasistatyti bendrą. Ir kepamės paeiliui blynelius. Įdomu, kas ilgiau atlaikys.
Jei bendraturčiai nenori gyventi “komunalkoje”, jei nesutampa švedo ir lietuvio charakteriai, gali savo bendrą turtą išnuomoti. Ir nuomą draugiškai pasidalyti. Proporcingai turimai nuosavybei.
Tačiau ne. Mums - šaltakraujiškas užsienietiškas spyris. Į mūsų sėslumą. Spyris iš sąvokos “mano namai”. Mums spyris į gatvę. Vadovaujantis bankų taisyklėmis. Svarbesnėmis nei mūsų Konstitucija. Tiesa, tos gatvės Lietuvoje. Kol kas. Nes masiškai atsidūrę gatvėse patys toliau nusiridensime. Juk reikės kažkaip gyventi. Dvigubai nugręžtiems. Ir su svajone subliūškusia.
Kodėl tyli Seimo ir Vyriausybės teisininkai? Kodėl negina savo piliečių nuo užsienio bankų?
Kodėl savas žmogus paliekamas vienui vienas?
Ką laimės vienas paskutinius pinigus banko palūkanoms, kreditams atidavęs, finansiškai išsiurbtas žmogus? Jis net negali kreiptis į teismą. Nes teisme tektų sumokėti atitinkamus procentus nuo būsto vertės. O ta vertė buvo išpūsta. Tų pačių bankų ekspertų. Noriai pūtusių nekilnojamojo turto burbulą. Jei būstas buvo įvertintas puse milijono, o žmogaus kišenėje pusantro lito, jis negali pasinaudoti net teisininkų paslaugomis. Jis negali pretenduoti į jokį teisingumą! Jis yra tik nematomasis gatvėje. Su savo vargu.
