Aš - už teisingumą. Teisinį. Politinį. Ekonominį. Žmogiškąjį. Manau, kad už skriaudą turi būti atlyginta. Nuskriaustiesiems. Arba bent jų artimiesiems, jei nuskriaustųjų jau nebėra tarp gyvųjų. Tačiau ar reikia tenkinti po daugiau nei pusės amžiaus atsirandančių “palikuonių”, “paveldėtojų”, “sekėjų”, “perėmėjų” užgaidas - abejočiau. Nebent reikalautojai įrodytų esantys verti kompensacijos. Įrodytų jos reikalaujantys ne iš asmeniško noro pasipelnyti, o nuoširdaus troškimo įvykdyti teisingumą.
Vakar Seimas pritarė Geros valios įstatymui, pagal kurį už totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą bus kompensuota 128 mln. Lt.
Daug? Taip, prisimenant sunkią šalies ekonominę padėtį, apkarpytas pensijas, sumažintus atlyginimus ir visuotinę depresiją. Mažai? Taip, turint omenyje, kad nusavinto turto būta kur kas daugiau.
Galime džiaugtis, kad pasiektas kompromisas. Tik ar netaps jis karo kirviu pačioms žydų bendruomenėms? Kompensacija dar net nėra pradėta išmokėti, o ginčai, į kieno sąskaitą ją reikia pervesti, jau prasidėjo.
Ar neatsisuks Lietuvos parodyta geroji valia prieš ją pačią? Juk, žinia, kur du pešasi, kalčiausias gali likti trečias...
