1 nuotr.Euro įvedimui Lietuva ruošiasi taip gerai, kad smulkieji verslininkai jau lieja ašaras būsiantys priversti atlikti bankų funkcijas ir tapti „pinigų keityklomis“, mat, gavę iš pirkėjo litais, grąžą turės atiduoti eurais. Bankai eurų be palūkanų neskolina, taigi dalis smulkiųjų verslininkų jau svarsto galimybę pirmąsias dvi sausio savaites apskritai nedirbti.
Nes nori dar išvengti chaoso su dviem valiutomis ir išaugusia darbuotojų klaidų tikimybe. Daliai žmonių, jau pamėgusių konkrečias apsipirkimo vietas provincijoje, gali tekti nusivilti, kai atėję išvys kelioms savaitėms uždarytas duris.
„Pinigų keityklomis“ turėtų virsti ir, pavyzdžiui, kirpyklos, taigi ir paslaugų teikėjams teks sukti galvą, kaip turėti apyvartai eurų, kad galėtų grąžą atiduoti. Katučių ploja bankai, vis tiek ateis tų, kurie skolinsis.
Solidarumas. Šis žodis dažnai vartojamas įsisukus euro atėjimo karštligei, verslininkai pasirašė geros verslo praktikos, įvedant eurą, memorandumą. Ar tikrai solidarizavosi su žmonėmis ir nebuvo, nebus nepagrįsto kainų kėlimo - jau kitas klausimas. Tačiau akivaizdu, kad pačios valstybės solidarumo su smulkiaisiais verslininkais, kurie dar liko Lietuvoje ir neemigravo, nematyti. Lengva naštą jiems užkrauti. Gal pakentės ir visgi pasiskolins eurų iš bankų. Tačiau ne veltui sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Net ir didžiausi kantruoliai netenka kantrybės. Ar valstybės politika smulkiųjų verslininkų atžvilgiu nėra per žiauri? Valstybės ponai, matyt, kaip visada pasakys, kad prieš bankus jie bejėgiai, be jokios abejonės, lengviausia į ragą suriesti tuos, kuriuos įprasta engti, kuriuos „reikia“ ir panašiai. Euro įvedimas - ne kasdienis įvykis šaliai, ir bankai tokiu atveju nekasdieniškai galėtų paskolinti be palūkanų. Aišku, čia jau iš komedijos srities.
