1 nuotr.Nuo tos dienos, kai Vyriausybė sustabdė banko „Snoras“ veiklą, o teismas netrukus paskelbė bankrotą, kiek metų praėjo? Ketveri su uodegėle. Ir, žiūrėkite, užgijo. Iškabų seniai nėra, „snoriukai“ uždažyti. Paprasti žmogeliai, kurie laikė indėlius ir dienomis buvo apgulę banko skyrius, savo pinigėlius atgavo. Taigi, jiems buvo tarsi koks nuotykis. Na, o tiems „buržujams“, kurių sąskaitose banke gulėjo daugiau nei 100 tūkst. apdraustų eurų, verkti prarastų litų kažkaip nesolidu.
Mes, gerbiamieji, labai greit pamiršome, kas su šituo bankrotu nuplaukė. Taigi nuplaukė valstybinių įstaigų, savivaldybių milijonai, laikyti „Snore“. Sakysite, ne mūsų tie milijonai. Valdžios. O kas juos uždirbo? Taigi nuo baranausko-antonovo tandemo nukentėjome visi.
Seimas neseniai Vitą Vasiliauską palaimino dar vieną kadenciją viešpatauti Lietuvos banke. Kai žiūriu į šito pono nekaltą veidelį, man jis iš karto asocijuojasi su „Snoru“. Niekaip nepasimiršta, kaip jiedu su finansų ministre Ingrida Šimonyte bankui rašė nuosprendį. O paskui ponas Vitas priglaudė ponią Ingridą po savo sparneliu. Keista, kad Seimas, kažkada tarsi ir bandęs ieškoti, kam naudingas „Snoro“ bankrotas, viską ilgainiui pamiršo.
O ar mes iš viso žinome, ką iš tiesų privirė tie ponai Antonovas ir Baranauskas, dabar saugiai tupintys Putino užantyje? Atrodo, nėra jų ir visiems ramu. Tada niekas nebesikapsto, kokio kalibro veikėjai spėjo išgelbėti savo pinigėlius. Jiems tiesiog paranki legenda, kad kito kelio, nei skelbti bankrotą, nebuvo.
Kad ir kaip būtų, vis viena versijos, kad „Snorą“ paprasčiausiai užgriuvo S.Daukanto aikštės rūstybė dėl bankininkų interesų žiniasklaidoje, iki šiol niekas nepaneigė.
