Mūsų valdžia toliau siunčia įvairią paramą Ukrainai, kurios politikai aną savaitę pirmą kartą šalies istorijoje buvo priversti deklaruoti savo turtus. Paaiškėjo, kad nemažai tų politikų vien tik grynaisiais savo turimais pinigais nesunkiai galėtų užlopyti ir visas Lietuvos biudžeto skyles. Ir greičiausiai net nepastebėtų trūkumo... Bet ko nepadarysi vardan demokratijos - valdžia ir toliau siunčia ten mūsų mokesčių mokėtojų lėšas, nors garantijos, kad jos nenusėda naujųjų postmaidaninių oligarchų kišenėse, neturi net mūsų „integratoriai“.
Dar juokingiau, kai Lietuva narsiai prisijungia prie įvairių neaiškių organizacijų iniciatyvų gelbėti ką nors Afrikoje. Nors patys Afrikos vadukai ne kartą visiems „gelbėtojams“ aiškino - nesiųskite mums maisto ir pinigų, geriau išmokykite kaip užsidirbti ar užsiauginti patiems. Seniai niekam ne paslaptis, kad tie vadukai, pasikvietę gudrius „finansų konsultantus“, vėliau su jais tiesiog pasidalija visą paramą, - nenuostabu, kad jokio tų šalių progreso nė su žiburiu neaptiksi, o vis gausesnės minios alkanų Afrikos vadukų pavaldinių plūsta į Europą.
Ne ką geriau sekasi ir tiems, kurie paramą iš apsiašarojusių Europos piligrimų bei kitokių „gelbėtojų“ gavo tiesiogiai - vos tik europiečiai pasišalina, ateina minėtų vadukų kontroliuojamos ginkluotos gaujos ir viską atima. Be to, dėl profilaktikos dar ką nors nušauna, kad nekiltų noras maištauti...
Tačiau gera žinoti, kad Lietuvoje jau neliko skurstančiųjų bei alkanųjų, todėl turimą pinigų perteklių siunčiame tiems, kurie tik ir svajoja apie demokratiją. Smagu gelbėti pasaulį, tik kas išgelbės pačius „gelbėtojus“, kai paskutinis lietuvis oro uoste išjungs šviesą?