Referendumas žlugo. O kas laimėjo?

Laimėjome tik tiek, jog nepalaikydami referendumo idėjos, kad pilietinei valiai pareikšti užtektų ne 300 tūkst., o 100 tūkst. parašų, vėl rinksime tuos pačius sąrašinius daugiamandačius dinozaurus. Sustatytus partinių sąrašų priekiuose. Nepajudinamus. Nepakeičiamus. Net ir tada, kai dėl savo garbaus amželio imtų vaikėti. Juk visaip pasitaiko su žmogaus biologiniu gyvenimu. Nesvarbu, kad itin garbiu. Ir dabar Seime yra žmonių, kurių nei rinkome, nei pažįstame. Ir jokių jų darbų nepastebime. O kiek į Europos Parlamentą jau esame išrinkę mums nieko nereiškiančių, nieko neprimenančių, nė kiek nenusipelniusių pavardžių. Balsuodami ne už brandžias asmenybes, o už partijų sąrašus.

Laimėjome tik tiek, kad dabar mums bus nevalia piktintis. Šaukti, kad su mumis elgiamasi neteisingai. Nes ignoruodami referendumą patys tą neteisybę palaiminome. Ant savo galvos. Vasarą atsipalaidavusios. Nuo žalumos kiek apkvaitusios. Net nejuntančios, ką per savo nerūpestingumą praranda. Nes neteisinga, kai Lietuvoje likus mažiau nei trims milijonams vis dar reikalaujama surinkti 300 tūkst. parašų. Net keista, kad tiek buvo surinkta. Praėjusią žiemą. Surinkome ir paleidome. Pavėjui.

Keista, bet patys patvirtinome, kad su mumis visos valdžios galės elgtis neteisingai. Manipuliuoti mūsų gyvenimu, kaip politikams patogiau. Net ne valstybei. Jiems asmeniškai. Referendumas parodė, kaip pavojingai išplautas, išdraskytas mūsų pilietinis pamatas. Gal piliečių jau iš viso nėra? Tik politikų pažadais, vilionių miražais laikinai suvarytieji prie urnų. O kai tokio varymo nėra, jei kita kryptimi gena varovai, gyventojai urnos baidosi.

Referendumu patvirtinome, kaip mums nerūpi Lietuvos žemė. Kiek esame nuo jos dvasiškai nuplėšti. Kokioje esame dvasinėje emigracijoje. Kažkur kitur. Gal pragmatiškai mąstome, kad kada nors sugrįžę vis vien rasime kokią kaimo turizmo sodybą ir joje trumpai pavaizduosime dar mylinčius Lietuvą. Paukščiukus, krūmus, ežerą. Užmokėsime už nuomą ir vėl dingsime iš čia.

Tai nebuvo joks triumfas, kad referendumas žlugo. Nesvarbu, kad politikai, politologai vos ne vieningai triumfuoja. Koks triumfas valstybei, jei jos gyventojai jau išpilietinti. Kas tokią valstybę apgins? Išpilietinti gyventojai savo valstybes atiduoda be mūšio. Jiems, abejingiems, paprasčiausiai neskauda.

Jei valdžia būtų norėjusi, kaip tada, kai stojome į Europos Sąjungą, į referendumo klausimus būtume atsakinėję net dvi dienas. Politikai mus agituotų visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Įskaitant ir skalbimo miltelius. Ir popso žvaigždučių koncertus.

Bet šįkart jie nenorėjo. O kodėl? Nes lengviau valdyti ne piliečius, o dvasiškai išskaidytą, palaužtą, vertybėse susipainiojusią Lietuvos populiaciją. Dabar jie iš mūsų šaiposi. Jaučiasi apimti savotiškos ekstazės. Nes pavojus, vardu pilietinė branda, praslinko. Mes tiek teverti. O sau? Mes jau ne Sausio 13-osios žmonės. Bet ne vasara dėl to kalta.