4 nuotr.Geriau sudžiuvusi duona savo namuose nei daugybė valgių ant svetimo stalo. Taip moko lietuvių liaudies patarlė. Tinka visiems – ir tiems, kurie iškeliauja iš gimtinės, svajodami laimę surasti svetur, ir ypač tiems, kurie tikisi, kad išplėšę vaiką iš gimtųjų namų, te ir dvelkiančių skersvėjais, padarys jį laimingesnį. Gal kurį laiką, gal, kol vaikas užaugs, bet vėliau jis vis vien norės pareiti prie savo šaknų, savo šeimos, savo motinos. Ir net pačiai blogiausiai mamai vaikai ras pateisinimą – niekas negali žinoti, kodėl ji taip elgėsi... Iš tikrų niekas, nes niekas nevyksta be priežasties. Tas priežastis įstatymų kūrėjai ne visada stengiasi suprasti. Kerta iš peties, kaip sakoma, pagal įstatymus. Neatsižvelgiant, kad tie įstatymai labai švieži, nusižiūrėti nuo kitų visuomenių, kuriose gyvuoja visai kitokie nei pas mus santykiai ir kita teisė.
Įstatymas atimti vaikus iš tėvų vienu ypu, neišsiaiškinus ir neįvertinus aplinkybių, neabejotinai mums svetimas. Kai dešimt vaikų dorais ir darbščiais žmonėmis užauginusi motina pasako, kad šiais laikais ji greičiausiai to nepakartotų, suklūsti. Ji taip sako ne todėl, kad visų burnų neprimaitintų, o baimindamasi būti apkaltinta vaikus barusi, prie darbo spaudusi. O tuo metu, kol ji nuo aušros iki tamsos plušo, jaunesnius brolius ir seseris prižiūrėjo vyresni broliai ir seserys. Vaikas augindavo vaiką, bet netoli jų visada buvo motina – vaikų atminty tai verkianti, tai linksma, tai glaudžianti, tai pabaranti. Motina, o greta jos - tėvas, broliai, seserys. Visa šeima, kurios institucijos apibrėžimą, įtvirtintą Konstitucijoje, bandoma pritemti prie aplinkybių. Išvijome į pasaulį lietuvius – atitaisysime skriaudą palikę jiems pilietybę. Na, ir kas, kad jie niekada negrįš, o jų vaikai nemokės mūsų dainų, nerūpės jiems, kuo gyvename, su kuo ir už ką kovojame. Šia seka, priėmus įstatymą atiminėti iš tėvų vaikus, turėtume keisti ir šeimos institucijos apibrėžimą Konstitucijoje. (Laimei, to dar nėra, bet negalime žinoti, kad nebus).
Konstitucijos 38 straipsnis šeimos institutą įtvirtina kaip mūsų visuomenės ir valstybės pagrindą, bazę, be kurios visuomenė ir valstybė negalėtų egzistuoti. Turint minty ne tėvus ar vaikus atskirai, o visus kartu – šeimą ir jų įsipareigojimus vieni kitiems. Vaiko samprata Konstitucijoje apibrėžiama ne izoliuotai, o siejama su tėvų ir globėjų pareiga auklėti vaikus. Už tai vaikai įpareigojami padėti tėvams senatvėje, o valstybė įsipareigoja jiems visiems – pirmiausia, globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose. Tad ar ne iš Konstitucijos išplaukia, kad vaiko teisės geriausiai gali būti realizuojamos šeimoje?
Kurdama įstatymus „gelbėti“ vaikus nuo tėvų, Vaikų teisių apsaugos sistema pametė svarbiausia - padėti su vaikų auklėjimo ir kitomis problemomis susiduriančioms šeimoms, o vaiko paėmimą palikti paskutine priemone. Ir tai su išlyga – kiek jis pasitarnaus kuo greitesniam vaiko grąžinimui į šeimą. Žinoma, įstatymuose nenumatytos išimtys. Buvo ir bus šeimų, kuriose vaikams vietos nėra. Kad ir kaip vaikams skaudėtų, tenka surasti jiems globėjus (nes antrų tėvų neįmanoma surasti) ir tai daryti labai atidžiai. Priešingu atveju vaikui gali būti padaryta didesnė žala nei nauda.
