Vakariečiai superka trečiąjį pasaulį

Anksčiau svetimos žemės buvo užkariaujamos ginklais, o šiandieniniame pasaulyje žemgrobystė vyksta visiškai legaliai. Investuotojai iš JAV, Kinijos, Didžiosios Britanijos masiškai perka trečiojo pasaulio šalių ūkinę žemę. Pavyzdžiui, Liberija jau yra išpardavusi 100 proc. savo dirbamos žemės, tačiau turtingesne valstybe nuo to netapo. Pasaulio turtingieji taikosi ir į Senojo žemyno šalis. Mokslininkai šį procesą drąsiai vadina žemgrobyste, o mūsų politikai, skubantys kuo greičiau Lietuvos žemę patiesti ant prekystalio, - investicijų pritraukimu.

Pusvelčiui supirkinėjamas pasaulis

Užsienio investuotojai supirkinėja didžiulius ūkinės žemės plotus Afrikos, Pietų Amerikos ir Rytų Europos valstybėse. Štai prieš metus Kinija pasirašė sandorį su Ukraina dėl 3 mln. hektarų žemės apdirbimo Ukrainoje 50 metų. Tie 3 mln. hektarų sudaro net 5 proc. visos Ukrainos žemės arba 9 proc. ariamos žemės. Toks plotas prilygsta visai Belgijos valstybei.

Ypač aktyviai žemė graibstoma Afrikos žemyne. Mokslinis žurnalas „Nacionalinės mokslų akademijos mokslo draugijos darbai“ („Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS)) pernai pristatė tyrimą, po kurio paaiškėjo, kad kai kurios Afrikos valstybės svetimšaliams yra perleidusios didžiąją dalį savo dirbamų žemių.

Pasak PNAS tyrėjų, žemės grobstymo procese dalyvauja 41 pasaulio šalis. Tarp jų aktyviausiai - pasaulio supervalstybės: JAV, Didžioji Britanija, Kinija ir kt.

Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos investuotojai yra supirkę 10,9 mln. akrų (4,41 mln. ha) ūkinės žemės visame pasaulyje, JAV - 9,14 mln. akrų (3,69 mln. ha), Kinijos - 8,43 mln. akrų (3,41 mln. ha), Jungtinių Arabų Emyratų - 6,62 mln. akrų (2,67 mln. ha), Izraelio - 4,94 mln. akrų (1,9 mln. ha). PNAS mokslininkai akcentuoja, kad daugiausia perkama ekonomiškai silpnų šalių žemė.

Užsieniečiai jau yra supirkę 100 proc. Liberijos dirbamos žemės (didžioji dalis - po 34 proc. - priklauso Malaizijos ir Singapūro investuotojams). Gabone supirkta 86 proc. ūkiui skirtos žemės, didžiąją jos dalį - 74 proc. - taip pat yra nusipirkę Singapūro piliečiai.

Galima prisiminti ir 2012 metais Pasaulio stebėjimo instituto (Worldwatch Institute) paskelbtą ataskaitą. Joje rašoma, kad nuo 2000 metų maždaug 70,2 mln. ha ūkinės žemės visame pasaulyje jau yra parduota privatiems ar instituciniams investuotojams. Pavyzdžiui, Afrikos žemyne iš viso supirkta ar perleista apie 56,2 mln. hektarų žemės, o tai yra 4,8 proc. visos žemyno agrokultūrinės žemės.

Žemė - geriausia investicija

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Bronius Markauskas paaiškina, kodėl pasaulio turtingieji pusvelčiui supirkinėja žemes skurdžiose pasaulio valstybėse: „Žemė visais laikais buvo ir bus labai gera investicija. Žemės kaina niekada nekrinta. Imkime kad ir Lietuvos pavyzdį: prieš penkerius metus žemės kaina buvo vidutiniškai 2-3 tūkst. litų (už hektarą - red. past.), šiandien jau yra 10-12 tūkst. Vien per penkerius metus vertė išaugo 4-5 kartus. Sunku rasti kitą investiciją, kuri duotų tokią grąžą“.

Netrukus užsieniečiai galės pirkti ir Lietuvos žemę - šių metų gegužę baigia galioti draudimas ją įsigyti ne Lietuvos piliečiams.

B.Markauskas apgailestauja, kad politikai ne tik nenori derėtis su Europos Sąjunga dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo, bet ir nesudeda saugiklių įstatymuose, kad žemės negalėtų įsigyti užsienio spekuliantai.

„Kai kalbame apie žemės pirkimo ir pardavimo sandorius, didžiausia blogybė, kad šiandien niekas neturi tikslios informacijos, kiek žemės Lietuvoje išgrobstyta, kiek jos yra supirkę užsieniečiai. Nėra aišku, kas tikslūs pirkėjai, iš kur atkeliavo pinigai. Nors draudimas galiojo, žemė buvo perkama per trečiuosius asmenis. Dabar galime tik įsivaizduoti, ar ir mes turime žemės savininkų kinų“, - kalbėjo ŽŪR atstovas.

Jis priminė, kad nemažoje dalyje ES šalių, nors formaliai ir nedraudžiama parduoti žemės užsieniečiui, veikia įvairūs apribojimai. Pavyzdžiui, užsienietis negali žemės įsigyti, jei toje šalyje nėra išgyvenęs tam tikrą laiką, jei neužsiima ūkio ir maisto produktų gamyba, jei žemės pirkimui nepritaria vietos bendruomenė ir t.t.

B.Markauskas paaiškina, kad užsieniečiams leidus supirkinėti lietuvių žemes mūsų ūkininkai atsidurtų nelygioje konkurencinėje kovoje. Prancūzų ūkininkui, gaunančiam kur kas didesnes tiesiogines išmokas nei lietuvių žemdirbiai, mūsų šalies žemė bus lengviau įperkama.

„Juk mūsų ir prancūzų, vokiečių ūkininkų perkamoji galia yra skirtinga, - primena B.Markauskas. - O žiūrint iš kitos pusės, ne tik ūkininkai turi būti suinteresuoti tuo, kad mūsų žemės nebūtų pardavinėjamos bet kam. Valstybė be žemės yra ne valstybė. Mes čia kalbame ne apie darbo įrankį - kalbame apie valstybę, jos ateitį. Ar mums trūksta kinų, kad jie atvažiuotų ir diktuotų savo sąlygas?“

Tačiau gal lietuviai, pardavę savo žemes, taps turtingesni? Gal užsienio investuotojai čia kurs darbo vietas, mokės didelius atlyginimus ir taip gyvenimas šalyje pagerės? B.Markauskas pataria nebūti naiviems: „Pardavę savo žemes mes patys turtingesni nebūsime. Jau turime pavyzdžių, kai pelnas išvežamas iš Lietuvos. Dar ne tragedija, jei ateina normalus užsienietis ūkininkas, dirba, vargsta... Čia nieko baisaus. Bet labai blogai, kai prasideda spekuliaciniai dalykai, kai ateina stambios korporacijos. Su danų kiaulidėmis jau kovojame: ar nuo to kam nors geriau? Neateis užsienietis čia lenkti nugaros, o atėjęs nežiūrės jis į nieką: nei į aplinką, nei į mūsų šalies ateitį. Juk ateis daryti verslo“.

Audrius BUTKEVIČIUS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, apžvalgininkas:

- Skurdžių valstybių žemės masiškai supirkinėjamos. Kas vyksta?

- Visa tai yra akivaizdus neokolonializmas. Nors, atrodytų, po Antrojo pasaulinio karo kolonijinė politika žlugo, pagrindinės kolonijinės valstybės atsisakė savo kolonijų, suteikė joms laisvę, dabar, praėjus 50 metų, vėl ieškoma būdų, kaip silpnųjų sąskaita susikurti sau ekonominę gerovę. Grįžtama prie tos kolonijinės politikos perimti žemes, perimti naudingas iškasenas, kiek jų dar likę. Skirtumas tik tas, kad į žaidimą įsitraukė nauji žaidėjai, kurių anksčiau nebuvo: ta pati Kinija, Malaizija, Indija... Vakarų šalys jau nebėra vienintelės, kurios dalijasi pasaulį. Taigi pasaulį dalijamasi iš naujo.

- O mes tai vadiname investicijų pritraukimu?

- Tai savęs apgaudinėjimas. O svarbiausia - tokie skambūs žodžiai skirti apgauti tiems žmonėms, kurie praranda savo teritorijas. Lygiai tas pats vyksta ir Lietuvoje. Tik čia siautėja mažesni grobikai. Pavyzdžiui, danai su savo smirdančiomis kiaulėmis, vienas kitas norvegas. Bet, aišku, atsiranda ir rimtesnių veikėjų. Štai arabai Latvijoje supirko 30 tūkst. hektarų žemių. Arabai aiškina, kad, jų klimato ekspertų duomenimis, Baltijos šalys ateinančius 15 metų turės palankiausias sąlygas žemdirbystei.

Suprantate, pasaulis turi žymiai daugiau laisvų pinigų nei realių aktyvų. Dabar vyksta karas dėl tų realių aktyvų - kariaujama, kur padėti tikrovėje nieko nevertus popierinius ar elektroninius pinigus. Dabar tai pagrindinis galvos skausmas visiems. Kinai supirkinėja viską, ką jiems tik leidžia supirkti. Kaupia didžiules metalų, žaliavų atsargas vien tam, kad kažką ant tuščių nuliukų krūvos savo kompiuteriuose padėtų. Taigi yra bandoma įsigyti ką nors, nes ta finansinė sistema eina link žlugimo. Nė vienas euras ir nė vienas doleris šiandien nepagrįstas realiu turtu, tai tapo politinio įvaizdžio dalykais.

- Ar tos valstybės, kurios leidžia palyginti nebrangiai supirkinėti žemes, naudoti žemės išteklius, tampa turtingesnės? Ar Afrika tapo turtingesnė?

- Žinote, Afrika netapo turtingesnė nė nuo vienos tokios investicijos. Ji taip pat netapo turtingesnė nė nuo vienos jai surengtos labdaros akcijos. Atvirkščiai - po tokio „gelbėjimo“ žmonės atpratinami dirbti, naikinami jų įgūdžiai. Problema ta, kad Vakarų valstybės ir naujieji jų konkurentai visiškai nesuinteresuoti sudaryti Afrikos žmonėms galimybių patiems apsirūpinti reikiamais dalykais. Afriką norima išlaikyti kaip tikrą naudojimo rinką, kur už nedidelę sumą bet kada bus galima įsigyti tikrai vertingų dalykų. Bet lygiai tą patį, ką kalbu apie Afriką, galima pritaikyti ir Baltijos valstybėms.

- O Baltijos valstybės gal vis dėlto taps turtingesnės, savo žemę pardavinėdamos užsieniečiams?

- Bėda ta, kad mes jau leidome. Pristeigta kompanijų, kad ir formaliai lietuviškų, kurios jau supirko pakankamai žemės. Užsieniečiai skverbiasi į kiekvieną mūsų žemės lopinėlį, išpirkdami net mažyčius žemės sklypus vien tam, kad jaustųsi įkėlę čia koją. Tam, kad vėliau galėtų manipuliuoti aplinkiniais. Čia ir slypi ta pagrindinė korupcija. Blogiausia, kad parduodami savo valstybės interesus ir vadindami tai tuščiais „investicijų pritraukimo“ terminais mes parduodame, atiduodame ateinančių kartų galimybes. Juk ekonomikai, pramonei, tiek pačiai valstybei vadovaus tie, kas bus pagrindiniai mano minėtų aktyvų šeimininkai. O šiandien jais tampa jau ne lietuviai. Neturime nė vieno lietuviško banko, visa gamyba tapusi tarptautinė. Žemės ūkis Lietuvoje visąlaik buvo mūsų tvirtovė, tačiau net ir tai atimama iš Lietuvos gyventojų, iš mūsų šalies šeimų rankų. Kas vyks toliau? Savo šalyje tapsime antraeiliais ar trečiaeiliais darbininkais, samdiniais. Kokio nors dano sūnelis, kurio tėvas už ES dotacijos nusipirko žemę Lietuvoje, vadovaus tiems mūsų tautiečiams, kurie dar nebus spėję emigruoti. Vaizdelis labai suprantamas ir aiškus.

- Mūsų politikai jums pasakytų, kad yra tarptautiniai įsipareigojimai, stojimo sutartis, kurios privalu laikytis ir nieko jau negalima pakeisti...

- Po to, kai jie padėjo savo parašus ir tapo išlaikytiniais iki gyvos galvos už šitą išdavystės aktą, jie nieko kito pasakyti ir negali. Toje pačioje Europoje yra pakankamai ES vykdoma politika nesuinteresuotų asmenų. Štai britai sugeba ES išlaikyti savo pozicijas, nepasiduoti žaidimui, kuris primetamas visiems. Atvirkščiai - jie žaidžia savo žaidimą. Mūsų emigravę žmonės uždirbinėja anglų pensininkams pensijas. Jie kuria šitai valstybei gerovę.

O ar Lietuvos politikai privalo laikytis įsipareigojimų ES? Politika ir yra menas todėl, kad reikia mokėti daryti tik tai, kas naudinga mums patiems, ir surasti būdų, kaip nedaryti to, kas mums nepalanku.

- Tai kuo mūsų politikų mąstymas skiriasi nuo Afrikos politikų? Ir čia, ir ten už svetimų pinigus, paramą skubama viską atiduoti...

- Skirtumas tas, kad Afrikos politikai yra baigę Oksfordą ar Kembridžą, o Lietuvos - dažniausiai Kauno politechnikos institutą arba vienas kitas Vilniaus universitetą. Iš afrikiečių mentaliteto nereikia juoktis. Galbūt neegzistuoja tai, ką reikia pavadinti valstybine sąmone. O pagal tai, kaip greitai dėl asmeninio intereso pardavinėjami valstybės interesai, mūsų politikams niekas negali prilygti.