A.Butkevičius: Europa virto liaudies buities muziejumi

- Pranešimų iš Ukrainos šią savaitę gerokai sumažėjo. Galbūt tai požymis, kad karo veiksmai ne tokie intensyvūs? Kas ten vyksta?

- Oficialiai ten yra paliaubos, tačiau neoficialiai toliau vyksta karas ir kiekvieną dieną žūsta apie 5-10 žmonių. Taigi, kalbėti apie realias paliaubas čia tikrai netenka. Netgi tokie žūvančių žmonių skaičiai liudija, kad tai nėra kokie pasienio susidūrimai, o realus, tikras karas. Prisiminkime arabų ir žydų konfliktą, ten žuvusiųjų skaičių ir viskas bus aišku...

Kita vertus, Ukrainos visuomenei daromas labai rimtas poveikis iš Rusijos pusės, bandoma žmones dezorganizuoti, nuteikti prieš dabartinę Vyriausybę. Kadangi šiame konflikte naudojami ir karo prievolininkai, tai jie ir jų artimieji veikiami ypač intensyviai, todėl šiuo pagrindu vyksta įvairiausio pobūdžio bruzdėjimai. Kita vertus, yra kur kas didesnė visuomenės dalis, kuri palaiko valstybės politiką separatistų atžvilgiu, tačiau žmonės reikalauja iš dabartinės valdžios kur kas greitesnių ir efektyvesnių reformų.

- O politiniu lygmeniu vis dar nepavyksta sutarti dėl naujosios Vyriausybės formavimo?

- Dabar ruošiamasi pirmajam Parlamento posėdžiui ir dirbama prie Vyriausybės formavimo koalicijos sutarties pagrindu. Kažkada būtent „Respublikoje“ prognozavau, kad iki gruodžio vidurio jokios naujosios Vyriausybės veiklos nebus. Anas savo prognozes galiu tik patvirtinti. Nes derybos dėl valdžios yra sunkios, dalijamasi postais...

Reikia suprasti, kad Ukraina yra sena oligarchinė valstybė. Iš esmės šitie nauji rinkimai nepakeitė situacijos: senosios oligarchinės grupuotės, kurios konkuravo tarpusavyje ir sudarinėjo įvairiausias sąjungas, ir toliau išlaiko didžiausią įtaką Parlamente. Kadangi nemažai parlamentarų yra vienaip ar kitaip susiję su šiomis oligarchinėmis grupėmis, susitarimas labiau priklauso nuo tam tikrų ekonominių derybų ir dalybų, kurias ir vykdo šešėliniai Parlamento administratoriai. Situacija nėra paprasta.

- Austrijos sostinėje Vienoje prasidėjo naftos prekybininkų susitikimas. Jie buvo susirinkę ir išvakarėse, tačiau atrodo, kad jokių susitarimų didinti naftos kainas nepasiekta. Štai kas įdomu: juk visos OPEC narės yra suinteresuotos didele naftos kaina, o ji vis viena krinta toliau. Kokios priežastys tai lemia?

- Daugeliui būtų malonu girdėti, kad tai yra centralizuotas, bendras bandymas pakenkti Rusijai. Šis paaiškinimas manęs neįtikina, todėl priežasčių reikėtų ieškoti kitur. Mano manymu, yra bandoma iš įvairių naftą išgaunančių grupuočių pertraukti antklodę į savo pusę, t.y. gauti ilgalaikes sutartis kartu stebint, kas išgyvens rinkoje leidžiant naftos kainą žemyn iki tam tikros ribos.

Savaime suprantama, kad Rusijos nafta yra labai brangi ir jie pirmieji iškrinta iš šio žaidimo. Jungtinių Valstijų nafta taip pat gana brangi, jeigu lyginsime jos kainą su arabų naftos kaina. Taigi, taikant tokį atmetimo metodą galima spėti, kad tai yra Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų žaidimas. Be to, jeigu tik Iranui bus panaikintos sankcijos, jis taip pat dalyvaus žaidime su savo nafta.

Tiesiog amortizaciniai mechanizmai, kurie paprastai palaikydavo aukštas naftos kainas, šiuo metu neveikia. Todėl nėra realu, kad jie visi Vienoje susėdę prie vieno stalo nuspręs, jog pakanka kariauti tuos naftos kainų karus ir reikia susitarti taip, kad visiems būtų naudinga, t.y. pakeliame kainas. Niekas tokių dalykų negali įsivaizduoti... Žinoma, jie nesusitars, tiesiog tuo netikiu. Nes pirmiausia reikia praryti konkurentus.

- Šią savaitę EK vadovas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker) pristatė naują Europos ekonomikos gelbėjimo planą, pagal kurį bus suformuotas 21 mlrd. eurų vertės strateginis investicinis fondas, esą pajėgsiantis europiečiams uždirbti net 315 mlrd. eurų. Tai jau ne pirmas panašus planas. Kodėl tokių planų nuolat prireikia? Kodėl Europos ekonomika nuolat stagnuoja?

- Negaliu kalbėti apie dokumentą, kurio detalių nežinau, be to, mano kompetencijos nėra pakankamos įvertinti šito plano efektyvumą. Tačiau kalbant apie pačią stagnaciją reikia matyti visą pasaulinės ekonomikos kontekstą. Europa nėra konkurencinga. Europa pasauliui negali pasiūlyti nieko tokio, kas padarytų proveržį. Be to, Europa neprekiauja ne tik žaliavomis - ji neprekiauja ir naujomis idėjomis. Naujų idėjų monopolį kitados buvo pasiėmusios Jungtinės Valstijos, o dabar šiomis idėjomis su JAV konkuruoja Azijos gigantės - Kinija, Japonija, Korėja, taip pat besivystančios valstybės, kurios tiesiog supirkinėja protus, siūlo naujus produktus ir naujausių idėjų pagrindu sukonstruotus ekonominius modelius bei gaminius.

Europa viso to neturi. Ji tampa panaši į kokį nors liaudies buities muziejų, į kurį pasižiūrėti atvažiuoja žmonės iš Azijos. Jiems čia įdomu, kokiuose keistuose namuose gyveno ir tebegyvena tie europiečiai... Kitados Hermanas Hesė (Hermann Hesse) savo „Stiklo karoliukų žaidime“ parodė dvasinę provinciją, kuri saugojo tam tikrus žmonijos pasiekimus, kai aplinkui kunkuliavo vyksmas ir virė gyvenimas. Tai Europa tampa panaši į tokią provinciją: visos ekonomikos krinta žemyn, šiek tiek laikosi britai dėl savo gebėjimo Sityje spekuliuoti finansų rinkose ir iš dalies vokiečiai. O visi kiti neturi ko pasiūlyti. Todėl šį naują planą vertinčiau kaip suvokimą, kas čia gali vykti toliau. Netgi Vokietija nėra ta pasaulinė ekonomika, galinti užduoti toną.

- Tuomet amžinas klausimas: ką daryti?

- Norint kalbėti apie Europos ekonomikos atgaivinimą, pirmiausia reikia turėti strateginę kryptį ir filosofiją. Nėra kitos išeities, kaip tik naujų idėjų paieška, specialios mokymo sistemos, galinčios parengti žmones, kurie gebėtų tokias idėjas generuoti, be to, programos, galinčios gerokai padauginti tokių žmonių skaičių. Taip pat, žinoma, Europoje gyvenančios populiacijos interesų gynyba.

Europa vis labiau yra užtvindoma barbarų ordų okeanu. Tas barbarų ordų okeanas iššvaisto bei praėda ir taip ne pačius didžiausius resursus. Paimkime procentą išlaikytinių kiekvienoje valstybėje, pažiūrėkime į senstančią visuomenę, be to, atkreipkime dėmesį į kitataučius, kurie atvyksta čia gauti įvairiausių išmokų ir laiko save ne Europos musulmonais, o musulmonais Europoje, fantazuojančiais apie karvedžio Saladino žygius... Visa tai įvertinkime ir turėsime atsakymą. Europos ekonomika yra tokios katastrofiškai ydingos filosofijos ir rimtos strategijos nebuvimo rezultatas.

- O kaip šiame kontekste vertinti naujausią Vokietijos finansų ministro Volfgango Šoiblės (Wolfgang Schaeuble) idėją, kad Europos komisarai galėtų vetuoti nacionalinių valstybių biudžetus? Kiek tai susiję su bandymu gaivinti Europos potencialą, o kiek tai yra tiesiog noras unifikuoti ES, paverčiant ją JAV tipo supervalstybe?

- Jeigu pažvelgsime realybei į akis, pamatysime, kad jie tikrai neturi kitos išeities. Pažiūrėkime į tuos pačius brolius graikus, kurie falsifikavo savo biudžetą, Europai rodydami pasakas apie klestėjimą... Jeigu jų neišmeti iš žaidimo, tai visą laiką maitinsi. Todėl tokia teisė turėtų egzistuoti, tik reikia turėti galvoje, kad negalima atiduoti absoliučiai visų svertų į šių brokuotojų rankas.

Problema yra milžiniška: turime portugalus, graikus, ispanus ar tiesiog griūvančius prancūzus. Yra labai problemiška leisti jiems toliau žaisti falsifikuojant biudžetus, kai tuo pačiu metu mūsų Lietuvėlė su visu savo katalikišku uolumu ir sąžiningumu duoda visus teisingus duomenis apie save. Tą leisti būtų neteisinga ir netgi kvaila. Bet tuo pat metu turime susikurti gynybinį mechanizmą, kad mūsų padorumo nepanaudotų prieš mus.

Arba Europa tampa pakankamai konsoliduotu dariniu ir tada ji bus konkurencinga, arba visas šis žaidimas neturi prasmės. Tokiu atveju tai yra klubas, kuriame kiekvienas daro ką nori, tačiau kalbėti apie konkurenciją pasauliui neįmanoma. Su skaudančia širdimi ir grieždamas dantimis turiu konstatuoti, kad šiandieninėje situacijoje, kai matome agresyvią Rusijos politiką, privalome eiti konsolidacijos kryptimi. Bet mechanizmai, kuriais sugebėtume apginti save toje pačioje ES, turi būti sukurti. Tai yra rimtas uždavinys ir iššūkis Lietuvos politikams.

Ta 1995-2000 m. bakchanalija, kai už skalbimo miltelius ir alų buvo stojama į ES arba užsimerkus balsuojama už Lisabonos sutartį, neturi pasikartoti. Mes turime lošti su velniu vien todėl, kad yra labai neprognozuojama situacija artimiausius 10-15 metų su Rusija. Arba mūsų politikai sugebės šį mūsų interesų gynybos uždavinį išspręsti, arba juos reikia mesti velniop.

- Ši savaitė pažymėta neramumais Jungtinėse Valstijose, kai Fergusono priemiestyje policininkas nušovė, kaip paaiškėjo, neginkluotą paauglį. Atrodo, kad dabar Barakas Obama (Barack Obama) labiau susirūpinęs kilusiais protestais savo šalyje nei Rusijos agresija?

- Pafantazuojant galima pasakyti, kad prognozuoti tokius įvykius, kokie dabar vyksta JAV, nėra sunku. Kiekvienas juodaodžio banditėlio nušovimas paprastai sukelia didžiulius skandalus visose Jungtinėse Valstijose. Todėl visai įmanoma netgi specialiai sukurti tokią situaciją. Taigi, JAV taip pat nėra nepažeidžiama teritorija ir planuojant įvairias problemas bei galvos skausmus jiems tai yra pirmas vaistas.

Todėl neatmetu galimybės, kad tai yra sąmoningai įvykdyta akcija, nes tai puiki galimybė veikti prieš JAV interesus. Ne vien aš taip mąstau - tą patį kalba ir nemažai mano kolegų pačioje Amerikoje. Yra tam tikras dėsningumas, rodantis, kad panašūs įvykiai nuolat kartojasi, ypač tokiais momentais, kai paaštrėja tarptautinė padėtis ar smarkiau susipykstama su Rusija. O juk Rusijoje labai daug kas yra įsitikinęs, jog visos jų problemos kyla dėl to, kad prieš juos nuolat veikia amerikiečiai. Toks įsitikinimas gali pagimdyti ir atitinkamą reakciją bei tokias akcijas. Aš, žinoma, negaliu tvirtinti, kad būtent taip ir nutiko. Tiesiog siūlau neatmesti ir tokios galimybės.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“