Baltijos kelias ir Katalonija
Beliko diena, ir Katalonija išgyvens didžiausio džiaugsmo akimirką šio amžiaus istorijoje. Kaip ir mes, kai 1989 metais susikibome rankomis Baltijos kelyje. Praslinko 24 metai ir kitame Europos gale, anapus Pirėnų, kita europos tauta - katalonai - padarys tą patį. Jie sustos į 400 kilometrų gyvą grandinę. Tikimasi, kad į kelią išeis per 1 mln. žmonių grandinė. (Katalonija - 7,5 mln. gyventojų šalis, tiek buvo ir Baltijos žmonių tais laimingaisiais 1989-aisiais.) Nauja-sena tauta pareikš Europai: „Katalonijos valstybei - taip!“
Vadinasi, Ispanijos valdžiai Katalonijoje „ne“? Nejaugi?
Rytojaus dienos katalonai laukė 300 metų. Be vienerių. Nes kitais, 2014-aisiais, sukaks tie trys šimtai metų, kai buvo įveiktas šios darbščios ir drąsios tautos valstybingumas.
Europos Parlamentas sutrikęs tyli, Ispanijos Vyriausybė nežino, ką daryti. Nes daryti lyg nieko ir negali, nes vaduojamasi be šūvio, be prievartos, net be keiksmų Madrido pusėn. Tik kam, sakoma, kosmopolitinėje linkusioje tapti Europoje gimsta tautinė valstybė? Kas čia per stebuklas? Tokioje turtingoje Ispanijos provincijoje? Ar ne anachronizmas tas nacionalizmas? Kas toji išnyranti iš rūkų Katalonija?
Reikalas paprastas, klausimas - moralinė ištikimybė. „Jeigu mūsų protėviai ir tėvai 300 metų saugojo tautą, laikas nusilenkti jiems“.
Ką gi, tauta - Dievo šypsnys žemėje, kas turi teisę jį užgesinti? Ir juk akivaizdu, kad bendruomenių nesunaikino jokie diktatoriai ir jokie liberalizmai. Nepriklausomybė normaliai tautai reiškia ne ką mažiau negu laisvė. Laisvė be valstybės - tai svieto perėjūnų religija.
Kelio pradžia 1714 metais
Katalonijos valstybingumas gyvuoja jau tūkstantį metų. Dabartinė Katalonijos vėliava nesikeičia nuo 1050-ųjų ir yra gerokai senesnė už Ispanijos vėliavą. Dabartinės nepriklausomybės kelio pradžia - pralaimėjimo data. 1714 metais rugsėjo 11 dieną, po 18 mėnesių trukusio Barselonos šturmo, miestas krito į Prancūzijos Burbonų rankas. Skaičiai 1714 šiandien įspausti ir ant akmens, ir ant daugelio prekių, ypač drabužių. Tie skaičiai spindi kiekvieno Nacionalinio judėjimo aktyvisto akyse. „Dabar - tavo metas!“ - puikuojasi užrašas po skaičiais. „Tavo metas - laukėme 300 metų.“
Katalonų kalba - tautos tapatybės pamatas. Mažai ką išmanančiam lietuviui sunku suprasti, kuo tos dvi kalbos skiriasi. Stebėdamas užrašus, matai tik kelių raidžių skirtumus kas trečiame žodyje. Skiriasi, kiek žemaičių kalba nuo bendrinės lietuvių kalbos. Arba, pavyzdžiui, ispanai raidę j taria ch, o katalonai - dž. Tačiau kalba - dar ne viskas. Kartu su kalba katalonai susikūrė savus garbės ir gyvenimo būdo kodeksus. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Ispanijos autonomijoms balsuojant už koridos uždraudimą, katalonai šitai padarė smagiai ir be skausmo. „Korida? Ją mums ispanai atnešė“, - tarė ir uždraudė.
Be to, jie - turtingiausia Ispanijos valstybės dalis.
Barselonoje ne visur susikalbėsi kataloniškai, nes 30 proc. gyventojų - ispanai. Jie kartais net sušunka: „Kalbėkite krikščioniškai!“ Tačiau didžioji dalis - apie 65 proc. - barseloniečių katalonų kalbos laikosi kaip oficialios valstybinės. Šia kalba surašyti ir visi vieši užrašai. Oro uoste užrašai yra net trimis kalbomis: pirma - katalonų, antra - anglų ir tik trečia - ispanų. (Tiesa, anglų kalba - mažesnėmis raidėmis.) Visos valstybės biudžeto (t.y. vietos biudžeto) išlaikomos mokyklos veikia tik privaloma katalonų kalba. Norite leisti vaiką į ispanišką? Prašom, į privačią. Tačiau ir tuo atveju baigiamųjų egzaminų reikalavimai vienodi visiems provincijos abiturientams.
Kita vertus, Katalonijoje mažiau imigrantų, o ir jų vaikai privalomai integruojami į katalonų mokyklas, jiems neleidžiama kurti uždarų bendruomenių. (Ispanijoje, kaip sako katalonai, padėtis daug prastesnė.)
2006 m. pirmalaikius rinkimus paskelbęs tuometinis prezidentas Paskalis Maragalas (Pasqual Maragall) pateikė Katalonijos Statuto pataisas. Reikalaujama referendumo teisės - teisės pasisakyti dėl visiškos nepriklausomybės.
1931 ir 1980 metai
Ir demokratija, ir Ispanijos praeitis imta gaivinti 1931 metais, laimėjus Respublikai. Atgimė ir Katalonijos autonomija: tais metais ekonomiškai tvirta Barselona ir atsigaunanti visa milijonų žmonių bendruomenė išsirinko Parlamentą ir prezidentą - oficialų provincijos atstovą ir gynėją. Mirus pirmajam prezidentui, antrasis - Ljuisas Kompanas i Džoveras (Lluis Companys y Jover) atliko istorinį vaidmenį. Tokia jau buvo Katalonijos lemtis, kad Franko fašistams sukėlus pilietinį karą ji stojo Respublikos pusėn. Barselona imta žiauriai bombarduoti, prezidentas suimtas ir įkalintas. Kai jam pavyko pasitraukti į Prancūziją, vokiečių fašistai jį sumedžiojo ir grąžino Frankui. Šio įsakymu Ljuisas Kompanas i Džoveras 1940 metais buvo nužudytas. (1992 metais jo vardu pavadintame stadione vyko Barselonos olimpinės žaidynės.)
1976 metais Frankui mirus, grįžo ir Ispanijos Respublika. 1978 m. šalis priima naują konstituciją, ima veikti valdžios organai. Dar po dvejų metų Katalonija išsirenka Parlamentą, šis paskiria Vyriausybę, t.y. Ženeralitatą, ir vėl išsirenka prezidentą Chordi Pužolą (Jordi Pujol), pateikia Madridui Katalonijos statuso įstatymą. Tauta išeina į paskutinę tiesiąją - „Katalonijos kelią“.
2010 metai - lūžis
Pagal 1978 metais priimtą Ispanijos konstituciją, provincijos neturi šanso atsiskirti. Referendumų dėl šalies dezintegracijos būti negali. Konstitucijoje pasakyta ir daugiau: valstybės vientisumo pamatas - Ispanijos armija. (Net TSRS imperijos konstitucijose, tiek 1936 m. Stalino, tiek 1977 m. Brežnevo, tokio straipsnio nebuvo.)
Tačiau katalonai nenusimena: jie vis vien balsuos už nepriklausomybę. Ir atkakliai reikalauja referendumo. Pasisakančių už tai dabar jau gerokai per 50 proc. Lūžis įvyko 2010 metais, kai Ispanijos konstitucinis teismas atmetė referendumo galimybę. „Kodėl? Mes ne savavaliai, gyvename Ispanijoje jau 300 metų!“ - pareiškė katalonai sąjūdininkai. Susibūrę į Nacionalinį Katalonijos judėjimą, jie ėmė rengti referendumui būtinas sąlygas.
Dabar Nacionaliniame judėjime - per 30 tūkst. aktyvistų. Jam vadovauja Asamblėja, kurios prezidentė Karmė Forcadel (Carme Forcadell) ką tik pareiškė: rugsėjo 11 dieną 17 val. 14 min. (lemtinga skaičių magija, liudijanti 1714 metus) žmonės sustos į 400 km grandinę ir susikibs rankomis. Žinoma, veiksmai suderinti su oficialia valdžia, vienas iš penkių viešosios televizijos kanalų (TV3HB) dirba judėjimo labui. Mobilizuoti malūnsparniai, mokyklos, autobusai. Per 800 fotografų įamžins visą žmonių grandinę. Tad iki rytojaus.
Barselona-Vilnius
