Amerikiečiai perėmė politinę iniciatyvą pasaulyje

- Atrodo, kad kaitriausiu pasaulio tašku šiomis dienomis tampa Šiaurės Korėja, kuri, kaip praneša amerikiečiai, rengiasi naujiems branduoliniams bandymams. JAV karo laivai taip pat atplaukė prie Korėjos krantų ir daugelis baiminasi rimto karinio konflikto. Ko reikia tikėtis iš šios situacijos? Smogs ar nesmogs?

- Sprendžiant iš to švytinčio veido, kurį pasauliui demonstravo Kinijos lyderis po susitikimo su Donaldu Trampu, man atrodo, kad Šiaurės Korėjai bus prispausta uodega. Mažų mažiausiai Jungtinėms Valstijoms bus atrištos rankos dorotis su Šiaurės Korėja. Antras dalykas - problema, kurią čia mes matome, tėra viena iš daugelio bombų, kurias padėjo Barakas Obama savo liūdnai pagarsėjusios 8 metų kadencijos laikais. Dabar D.Trampui, žinoma, yra sunku tvarkytis, bet atrodo, kad jis imsis šį klausimą spręsti labai ryžtingai, iki karinių priemonių imtinai. Šiaurės Korėjos klausimas bus sprendžiamas pirmiausia, netgi tai tampa tam tikru D.Trampo savęs pristatymo reikalu - kaip gero derybininko ir efektingo vadybininko - iššūkiu jo įvaizdžiui. D.Trampas, bandydamas spręsti savo vidines problemas, t.y. gresiančias interpeliacijas ir pan., Šiaurės Korėjos klausimą būtinai akcentuos, nes tai jam padės ir JAV vidaus reikaluose. Taigi atomazga čia bus greita - vis dėlto manau, kad susitarimas su Kinija šiuo klausimu yra pasiektas.

- Gal susitarimas ir pasiektas, tačiau Kim Čen Unas įtartinai ignoruoja jam kylančias grėsmes ir toliau grasina „nušluoti Ameriką nuo žemės paviršiaus“. Ar jis pernelyg pasitiki savo karine galia, ar tiesiog turi kokį nors politinį „stogą“?

- Yra įvairios hipotezės. Iki šiol jis turėjo rimtą priedangą iš Kinijos pusės, be to, matyt, ten veikė ir tam tikros Rusijos įtakos, todėl tas ponas įsivaizdavo, kad jis gali tą daryti ir niekas jo nelies. Kita vertus, dabar akivaizdu, kad jis blefuoja - tas nuolat išsišiepęs veidas slepia gana dideles problemas. Tai nėra kvailys, bet šiuo atveju jis yra blefuotojas, tik kažin ar tai jam labai padės...

- D.Trampo „tomahaukų“ smūgis Sirijai po kurio laiko sukėlė Rusijos reakciją. Maskva tarsi rengiasi dislokuoti papildomas pajėgas Sirijoje, pasakoja apie tai, kad nuo šiol numušinės ten skrajojančias raketas, galbūt net ir lėktuvus... Tačiau kartu tarsi bando derėtis su amerikiečiais. Kokias išvadas čia galima padaryti? Kas čia diktuoja sąlygas?

- Manau, kad pagrindinis smūgis, kuris buvo suduotas, teko ne Sirijai, o Rusijai. Kaip tik pirminės reakcijos nebuvimas iš rusų pusės į Sirijos aviacijos bazės apšaudymą yra pagrindinis rodiklis, kad į rimtą konfliktą Rusija klimpti nesiruošia. Kitaip tariant, jie buvo informuoti, kad bet kokiu atveju bus šaudoma: kris akmenukai, jeigu norite, tai pasitraukite... Jokios šios aviacijos bazės gynybos iš Rusijos pusės nebuvo. Taigi D.Trampas čia pasiekė galingą psichologinę-politinę pergalę, pademonstruodamas, kad nors rusai sėdi Sirijoje, jis gali dorotis ten taip, kaip mano, kad reikia... Ir dabar jau po viso šito mojuok nemojavęs kumščiais, grasink, kad ten kažką numušinėsi, vis tiek dabar ten niekas jau nešaudo... Ar tu numušinėsi, ar ne, klausimas lieka atviras ir skepsio čia labai daug. Šiame etape yra akivaizdi D.Trampo tiek psichologinė, tiek politinė pergalė, pastatant V.Putiną į vietą.

- Galbūt tai buvo amerikiečių bandymas tiesiog perimti iniciatyvą Sirijos reikaluose?

- Žinoma, tai buvo iniciatyvos perėmimas. Bet daug svarbesnis faktas yra tas, kad rusai tiesiog neturėjo kuo atsakyti, ginant asmenį, jau ne pirmą kartą pagautą už rankos cheminiu ginklu naikinant savo žmones... Įsivaizduokime, kokia tai yra dėmė, kaip atrodo rusų pozicija viso normalaus pasaulio akivaizdoje. Čia ne kokį nors A.Litvinenką poloniu nuodyti - čia kalbama apie niekuo nekaltų vaikų sistemingą nuodijimą. Sirai tiesiog negalėjo to padaryti be tylaus rusų pritarimo.

- Palaukite, bet juk būtent Bašarui al Asadui to vaikų nuodijimo reikėjo mažiausiai. Kokia prasmė jam buvo iššaukti į save D.Trampo „tomahaukus“ ar sukelti atitinkamą likusio pasaulio reakciją? Pagaliau, ir ankstesni atvejai dar toli gražu nėra tokie aiškūs - priešingai, kur kas didesnė tikimybė, kad cheminėmis atakomis pasižymėjo ten veikiančios islamistų grupuotės, kurioms tokia reakcija kaip tik ir yra naudinga.

- Aš čia nekalbu apie tai, kas tą padarė iš tikrųjų, ar čia B. al Asadas kaltas, ar ne. Kalbu apie tai, kaip šitoje situacijoje atrodo jo sąjungininkai rusai. O pasaulio akyse jie atrodo kvailai. Jeigu aš turėčiau duomenis, kas iš tikrųjų tai padarė - ar tai yra inscenizacija, ar tai provokacija, ar tai iš tikrųjų B.al Asado žmonių darbas, ar jis tiesiog nekontroliuoja padėties. Scenarijų čia gali būti daugybė. Sutinku su tuo, kad B.al Asadas tarsi ir neturėjo motyvo... Bet šiuo atveju daug įdomesnė situacija, kurią sukūrė D.Trampas, kuris mažiausiai du kartus labai efektyviai smogė Maskvai. Pirmiausia pastatė ją į labai nepatogią gynybinę poziciją, kai Maskva atsidūrė vienoje gretoje kartu su nuodytojais, nes rusai bet kokiu atveju yra įpainioti į keblią situaciją. Nori nenori, bet būtent jie buvo atsakingi už Sirijos masinio naikinimo ginklo sunaikinimą dar B.Obamos laikais, o štai dabar jų sąjungininkai ir vėl gauna naujus kaltinimus dėl to paties. Čia taip lengvai nenusiplausi ir dėl to sakau, kad tai yra akivaizdi D.Trampo pergalė. Kita vertus, jeigu jie nesugebėjo atsakyti į tą amerikiečių ataką, vadinasi, rusai užima silpnesniojo poziciją, o tai reiškia, kad jie neturi galimybių netgi sukelti savo sąjungininkų pasitikėjimą. Dabar bet kas gali iškelti klausimą: ko yra vertas tas rusų „dengimas“, jeigu amerikiečiai gali bambinti Siriją kada panorėję?

- Šiaip ar taip, derybos Maskvoje tarp Rekso Tilersono iš vienos pusės ir Vladimiro Putino bei Sergejaus Lavrovo iš kitos buvo labai įdomios. Ką jie ten galėjo susitarti? Kokius svarbiausius klausimus sprendė?

- Pirmiausia pakalbėkime apie šias derybas lydėjusius politinius ženklus, nes, tiesą sakant, ten nesusitarta dėl nieko... Bet politiniai ženklai yra labai įdomūs. Prieš R.Tilersonui atvykstant į Maskvą rusai visam pasauliui aiškino, kad jo vizitas yra rangu pažemintas ir jis susitiks tik su S.Lavrovu, nors V.Putinas anksčiau visus diplomatijos šefus priimdavo. Ir staiga tas anksčiau žadėtas amerikiečių pažeminimas pavirsta nieku, nes po pokalbių su S.Lavrovu V.Putinas yra priverstas įsileisti R.Tilersoną į Kremlių ir jį priimti. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad nesusitarus (nes mes nematome jokio susitarimo) R.Tilersono argumentacija buvo tiek svari, jog daryti tokio akibrokšto - nepriimti JAV diplomatijos šefo - V.Putinas neišdrįso. Tai yra dar vienas žingsnelis atgal. Jau iš šių ženklų matosi, kad amerikiečiai čia yra vedančioji pusė, o rusai šiuo atveju tik reaguoja į situaciją, kurią jiems primeta. Kokie klausimai buvo keliami? Be jokios abejonės, buvo kalbama apie Šiaurės Korėją. Matyt, buvo padėti ant stalo argumentai, kurie rusams nešė labai aiškią žinią - nesikiškit į šią situaciją, nebandykite remti to veikėjo ir nemėginkite spekuliuoti tuo per kinus. Priešingu atveju teks iš naujo mokytis skaičiuoti savo nuostolius krentant naftos kainoms, nes visos pagrindinės naftą eksportuojančios šalys Sirijos konflikto atveju šiandien yra amerikiečių pusėje. Taigi rusai bet kada gali pajusti, kaip tai atsilieps jų ir be to prastai besilaikančiai ekonomikai. Manau, argumentas buvo šitas. Vadinasi, rusai taip pat buvo priversti amerikiečiams atrišti rankas Šiaurės Korėjoje. Kitas klausimas, žinoma, buvo Sirija. Nemanau, kad čia pasiektas kažkoks susitarimas, bet rusai yra priversti skaitytis su amerikiečių žaidimu tame regione, kad jis bus labai aktyvus ir jiems šitos teritorijos niekas neatiduos. Jeigu rusai fantazavo, esą jie kontroliuos naftos ir dujų telkinius ar net įkels koją į Šiaurės Afriką, tai dabar šitos fantazijos prigeso, - karinę bazę Sirijoje jie turės, bet ne daugiau...

- Pakalbėkime ir apie D.Trampo silpnąsias vietas. Manoma, kad tokiems veiksmams Sirijoje jis ryžosi pirmiausia bijodamas apkaltos ir spaudžiamas senojo Amerikos elito, kuris visada rėmėsi tradicija visame pasaulyje demonstruoti savo galią. Juk pripažinkime, kad dar visai neseniai D.Trampas aiškino, kad bombarduoti Sirijos nereikia ir tą patį B.al Asadą reikia palikti ramybėje...

- Be abejo, yra tiksliai taip, kaip čia suformuluota. Jungtinių Valstijų senoji tradicinė politika dabar yra realizuojama D.Trampo rankomis tiesiog įvarius jį į labai siaurą koridorių, kuriame jis negali kitaip judėti, kaip tik seniai numatytomis kryptimis. Mes tą prognozavome ankstesniuose pokalbiuose. Toks štai pažabotas D.Trampas yra priverstas elgtis galbūt ir ne pagal savo valią ar įsitikinimus, bet JAV elite jis dabar yra visiems priimtinas - kodėl nepadaryti šitų darbų paties D.Trampo rankomis? Kitas jo vietoje galbūt būtų kur kas blogesnis variantas. Įvertinkime ir iš mūsų pozicijų. Vienintelis padorus žingsnis, kurį padarė B.Obama, tai buvo NATO pajėgų dislokavimas Baltijos šalyse reaguojant į Rusijos grėsmes. Bet jeigu turėsime galvoje, kad šitą Rusijos politiką jis pats ir toleravo, leido vystytis, kad praktiškai B.Obama savo bejėgiška politika pats ir sukūrė šitą galutinai suįžūlėjusį V.Putiną... Šiame kontekste šiandieninis D.Trampas mums yra visiškai priimtinas.

- Teroro aktai pasiekė ir tolerantiškąją Švediją. Kaip tik šią savaitę švedų pareigūnai pradėjo skųstis, kad jiems trūksta išteklių ir žmonių kovoti su islamistinio teroro grėsmėmis. Sunku suprasti: o ko jie tikėjosi? Nejaugi taip sunku buvo numanyti, kad tai būtinai prasidės? Ar jie tikėjosi nuo teroristų atsimušti žvakutėmis ir spalvotomis kreidelėmis?

- Tai yra daugiau nei 200 metų nekariavusi šalis ir tauta. Šalis, kurioje tas silpnasis liberalusis pradas visuose lygmenyse yra taip įsisenėjęs, įsišaknijęs, kad jie net nesuvokia, kad būtų galima priimti kitus sprendimus. Todėl ne kas kitas, o skandinavai pirmieji pradėjo įsileidinėti į savo teritorijas svetimuosius. Pavyzdžiui, norvegai netgi bandė pagerinti savo veislę, įsiveždami kostarikiečius, tik nieko gero iš to neišėjo - jie ir toliau gyvena tarpusavyje uždarose bendruomenėse. Analogiška situacija yra ir su švedais. Tai yra mąstymo klausimas. Staiga, kai paaiškėjo, jog visas šitas „liberalizmas“ neveikia, nepaisant išskirtinai mandagaus elgesio įvairių islamo veikėjų atžvilgiu, jie pamatė lygiai tas pačias grėsmes, kaip ir visi kiti. Ponai islamistai tiesiog neskiria, kad čia yra tas gerasis švedas. Jam nėra jokio skirtumo - ar pasprogdinti švedą, daną ar vokietį... O pasprogdinti švedą dar maloniau, nes jis neturi jokių šansų apsiginti. Taigi ši istorija tik patvirtina seniai žinomą faktą - islamistų malonės nenusipirksi nei savo liberalizmu, nei leidimu gyventi savo šalyje - prieš Alachą visi lygūs...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"