Ar chaosas išspręs JAV problemas

Svarbiausius šios savaitės pasaulio įvykius „Respublika“ apžvelgia kartu su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, politikos apžvalgininku Rolandu Paulausku, kuris akcentuoja, kad Lietuvoje dažnai primityviai pasaulis dalijamas į „gerąjį“ Vakarų ir „blogąjį“ Rytų, nors tikrovėje kiekviena valstybė tiesiog gina savus interesus netgi savo potencialių sąjungininkų sąskaita.

- Šią savaitę Lenkijoje JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) dar kartą patikino Rytų Europos šalių lyderius, kad JAV užtikrins jų saugumą, netgi kalbėjo apie papildomų pinigų skyrimą šiems tikslams ir t.t. Kokias išvadas galime padaryti po šio susitikimo? Ką sužinojome naujo?

- Mes dar kartą gavome dabartinės JAV politikos patvirtinimą. Apie šią politiką buvo daug kalbama ir prieš Varšuvos susitikimą, kaip buvo akcentuota, kad reikia įkurti tokį karinį junginį, kuriame dalyvautų Rumunija, Lenkija, Baltijos valstybės, Ukraina. Šis darinys turėtų suvaidinti savo vaidmenį būsimame konflikte su Rusija. O šio konflikto žūtbūt reikia Jungtinėms Valstijoms. Tai yra esminis dalykas. JAV būtiniausiai reikalinga, kad Rusija įvestų kariuomenę į Ukrainą, o tuomet šituo pretekstu būtų galima pradėti pūsti karinį konfliktą, kuriame visos šios šalys turėtų dalyvauti, o Jungtinės Valstijos iš pradžių tiesiogiai nedalyvautų. Toks ir yra pagrindinis Lenkijos susitikimo tikslas.

- O kam Jungtinėms Valstijoms reikalingas tas karinis konfliktas? Ką jos iš to laimi, juolab kad ir konflikto baigtis, matyt, nebūtų tokia vienareikšmiškai aiški?

- Jungtinių Valstijų dominavimui pasaulyje šiandien iškilęs realus pavojus, nes stiprėja Kinija ir Rusija. Prisiminkime B.Obamos kalbą, pasakytą prieš savaitę Vest Pointo karo akademijoje, o paskui ir viceprezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) pakartojo lygiai tą patį. O jie pasakė aiškiai: Amerikos lyderystė pasaulyje yra būtina, o XXI amžius taps JAV lyderystės amžiumi, nes Amerika yra išskirtinė valstybė. Iš šitų teiginių seka ir visi kiti veiksmai. O kas jų lyderystei kelia pavojų? Pirmiausia tai yra vadinamosios BRIKS šalys (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrikos Respublika - red. past.), tiksliau, tos dvi stipriausios BRIKS šalys - Kinija ir Rusija. Tuomet prisiminkime taip pat nesenus įvykius, t.y. Rusijos ir Kinijos sutartį dėl dujų pardavimo, ir išskirkime šios sutarties esmę: atsiskaitymas vyks ne doleriais, o juaniais ir rubliais. Šiame kontekste skaitytojams verta priminti, kad nuo 1970 metų prekyba dujomis ir nafta vykdoma tik doleriais. O būtent tai ir leido doleriui pasiekti dominuojančią padėtį pasaulyje. Jeigu kas nors tokią milžinišką sutartį nutaria apmokėti ne doleriais, tuomet tai iš esmės yra karo paskelbimas.

- Ar Jungtinėms Valstijoms šią savaitę Lenkijoje pavyko pasiekti savo tikslus? Ar JAV sustiprino savo pozicijas pasaulyje? Apskritai kuri šio vizualiai nematomo konflikto pusė dabar turi iniciatyvą?

- Mano manymu, šiuo metu Jungtinės Valstijos pralaimi šitą kovą, nepaisant minėtų pastangų ir kovų Ukrainoje. Tai mes galime pastebėti netgi iš stiprėjančių euroskeptinių judėjimų visoje Europoje. Juk visi tie euroskeptikai dažniausiai nusiteikę nepalankiai JAV atžvilgiu, ir, kita vertus, jie yra kur kas palankesni Rusijai negu vidutinis europietis. Euroskeptikai tiesiog supranta, kad Europos ir JAV interesai nesutampa. Europai reikalinga ramybė Eurazijos žemyne, o Jungtinėms Valstijoms čia objektyviai reikalingas chaosas. Tai nereiškia, kad kažkas šių interesų kontekste yra „blogas“ arba „geras“. Šiandien tiesiog yra tokia geopolitinė situacija, kai viena valstybė pateko į ekonominę krizę, yra paskendusi skolose ir bando išlaikyti savo pragyvenimo kokybę toliau be saiko spausdindama pinigus. Lietuvoje niekas nekalba apie tai, kad JAV kiekvieną mėnesį išmeta į rinką 85 milijardus dolerių, nors pastaruoju metu šias sumas po truputėlį mažina, patys suprasdami absurdą to, ką jie daro... O juk tokios tuščių pinigų sumos per metus sudaro beveik trilijoną. Įsivaizduokime, kokie tai yra mastai ir kaip dirbtinai palaikomas dabartinis amerikiečių gyvenimo būdas bei įpročiai. Tai galima būtų palyginti tik su narkomanu, kuriam visą laiką reikia naujos dozės.

- Kaip amerikiečiams, kaip ir Vakarų europiečiams, dabar to atsikratyti? Juk atmetus globalaus konflikto galimybę, kas grėstų tiesiog susinaikinimu, vienintelis būdas būtų susigrąžinti gamybą ir gyventi pagal normalią ekonominę logiką?

- Tai būtų labai sudėtinga. Pirmiausia jiems reikėtų susigrąžinti gamybą iš ten, kur jie ją iškėlė, - iš visų vietnamų ir kinijų. Juk tai buvo didžiulis procesas. Jie ten iškėlė, siekdami atpiginti sąnaudas pigios darbo jėgos sąskaita. Dabar gamybą būtų galima grąžinti per labai ilgą laiko tarpą. Tiesą sakant, ji po truputį grįžta ir visi Vakarų ekonomistai šneka, kad tai reikia daryti. Bet jeigu tu susigrąžini gamybą į Valstijas ar Europą, tai ir prekės bus brangesnės. Tuomet arba vėl reikės prispausdinti daugiau tuščių pinigų, arba kris pragyvenimo lygis ir prasidės įvairiausi neramumai. Juk amerikiečiai ar europiečiai tokiu atveju už savo atlyginimus neišvengiamai galės nusipirkti mažiau prekių nei dabar. Antra vertus, jau dabar yra prarasti gamybos įgūdžiai. Reikės laiko jiems atsikurti. Be to, tiek JAV, tiek ir Europoje jau išaugo jaunimo karta, kuri apskritai nenori nieko dirbti ir į jokius fabrikus jų nenuvarysi. Todėl yra lengva pasakyti, kad reikia grąžinti gamybą, bet labai sunku tai įgyvendinti. Kur kas paprasčiau yra sukelti chaosą ir kilus naujai krizei sustabdyti tas valstybes, kurios kelia tokiam gyvenimo būdui didžiausią pavojų.

- Šiame kontekste, matyt, yra svarbus dar vienas įvykis - Eurazijos sąjungos sukūrimas. Ko gero, tai ne tik alternatyva vakarietiškam gyvenimo būdui, bet ir reali ekonominė galybė?

- Ši sąjunga sukurta vadinamosios Muitų sąjungos pagrindu. Kol kas ten įeina Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas. Tai galima pavadinti iššūkiu vadinamajai Transatlantinei sąjungai. Pas mus kažkodėl taip pat užmirštama, kad Jungtinės Valstijos deda dideles pastangas įkurti bendrai prekybos zonai tarp JAV ir ES. Ir Europoje daug kas šito nenori. O to nenori pirmiausia vokiečiai, nes jie šiandieną turi didžiules prekybos sutartis su tomis pačiomis Rusija ir Kinija. Ten yra šimtų milijardų metinė apyvarta ir jie bijo, kad įkūrus tą transatlantinę zoną nukentės jų prekybiniai santykiai Rytuose. Be to, jie labai abejoja, ar prekyba su Jungtinėmis Valstijomis sugebės kompensuoti Rytų rinkų praradimo nuostolius. Nes JAV spausdina dolerius ir dempinguoja kainas. Juk Jungtinėse Valstijose dirbtinai palaikomos mažos energetinių išteklių kainos.

Pavyzdžiui, skalūnų dujos Amerikoje išgaunamos tik dėl to, kad valstybė toms privačioms kompanijoms kompensuoja nuostolius, t.y. dotuoja šitą veiklą. Tačiau tai yra JAV valstybinis interesas. Tiesiog įsivaizduokime: jeigu JAV gamina kokį nors produktą dempingo sąlygomis, t.y. dirbtinai mažindama gamybos sąnaudas, ir atveža tą produktą į Europą, tai europiečiai tiesiog negali su tuo konkuruoti. Išeitų panašiai kaip su kiniškomis prekėmis... Todėl Eurazijos sukūrimas yra dar vienas iššūkis JAV dominavimui pasaulinėje rinkoje. Todėl atsiranda objektyvi priežastis bandyti neleisti tai naujai sąjungai funkcionuoti. Aš amerikiečių vietoje daryčiau lygiai tą patį.

- Aptarkime dar vieną svarbų įvykį: Briuselio G-7 susitikimą. Ko tikėtis iš šio renginio?

- Manau, kad pirmiausia bus bandoma aptarti sankcijas Rusijai. Ir čia vėlgi mes matome tam tikrą konfliktą. JAV nori kur kas griežtesnių sankcijų, o Europa priešinasi tam. Ir vėl pirmiausia priešinasi vokiečiai. O Vokietijos valdžią spaudžia tie patys pramonininkai ir dalis visuomenės. Pas mus to stengiamasi nepastebėti, bet visoje Vokietijoje nuolat vyksta įvairiausi protestai. G-7 derybose šis kontekstas bus labai svarbus. Antra vertus, jie svarstys, kaip apskritai elgtis su Rusija, nes ką tik formatas buvo G-8. Rusija jau pasakė, kad G-8 formatas jau neegzistuoja, bet Rusija yra pasiruošusi bet kokioms deryboms ir pokalbiams. Šitomis aplinkybėmis, jeigu Vakarai nebandys kalbėtis su Rusija, tai liks tik pasikalbėjimais ir tai nelabai ką reiškia, - jie tą ir taip daro kiekvieną dieną derindami savo veiksmus. Tačiau būtina akcentuoti: kuo toliau, tuo labiau Europos ir JAV interesai nesutampa ir nesutaps. Lietuvoje vyrauja keistas ir neatitinkantis tikrovės įsivaizdavimas: kai pas mus sakoma „Vakarai“, tai įsivaizduojama ir JAV, ir Europa kartu, tarsi bendra šeima. O iš tikrųjų taip nėra. Yra objektyviai skirtingi interesai. Vien tik euro ir dolerio egzistavimas, kai abi valiutos pretenduoja į emisijos teisę, sukuria konfliktą, nes mažina dolerio įtakos sferą. Kitaip sakant, visų konflikto pusių - ar tai būtų JAV, ar Europa, ar Rusija, ar Kinija - veiksmai logiški, nes kiekvienas siekia tik savo interesų, kurie atitinka jų visų situaciją ir tikslus.