Ar Europos Sąjungoje yra sveiko proto riba?

Krizė Vakarų civilizacijoje baigsis tada, kai jie pradės gyventi pagal išgales. O kol kas jų skola tik auga ir tas gyvenimas pagal išgales tik tolsta ir tolsta. Bet jis turi pabaigą. Ir tie, kurie šituos procesus stebi ir reguliuoja, puikiai supranta, kad gyvenimas ne pagal kišenę ir iš skolintų pinigų turi pabaigą. Tai slegia Vakarų civilizaciją kaip girnapusės, tiek Europą, tiek Jungtines Valstijas. Taigi, ekonominės krizės pabaigos dar nematyti.

Toliau - mes nuolat girdime apie klimato kaitą: šyla, šąla. Kokios žiemos buvo Jungtinėse Valstijose pernai, šiemet? Kažkas vyksta su klimatu. Arba Golfo srovės pakitimai... Tiek daug pasaulyje apie tai informacijos, kad iki galo nesuprasi. Tie, kurie realiai vadovauja pasauliui, tai žino geriau už mus ir analizuoja klimato kaitos tendencijas, poreikius, perspektyvas, šitai irgi reikia turėti omenyje. Ir šitame kontekste staiga prasideda skubotas, labai gerai organizuotas vertybių kaitos procesas. Jūs turbūt neimsite įrodinėti, kad jis vyksta savaime? Kad jis vyksta be organizuotos ir stiprios rankos? O jeigu tokių žmonių yra, tai norėčiau suprasti, kaip jie tai įsivaizduoja.

G.JAKAVONIS: Pusė Seimo tokių žmonių yra.

R.PAULAUSKAS: Tai tegul jie sau ir aiškinasi, kaip tai, kas tūkstančius metų nekėlė jokių abejonių, staiga visame pasaulyje pradeda jas kelti. Svarbiausia, kad daugumai žmonių ir toliau nekelia abejonių. Jie ir toliau supranta, kas yra vyro ir moters santykiai, kas yra vaikų ir tėvų santykiai. Bet iš kažkur staiga plūsta abejonės: tai estrelos, tai lunaček, tai kokios tik nori nesąmonės. Visa tai akivaizdžiai organizuojama ir stumiama.

Ir žiūrėkit, koks dar įdomus procesas: labai daug prielaidų manyti, kad popiežiaus atsistatydinimas praeitais metais buvo beprecedentis įvykis. Nes popiežius - tai ne pareigybė, o našta, kurią tu neši iki pabaigos. Tas popiežiaus atsistatydinimas ir pakeitimas kitu - jis taip pat susijęs su vertybių kaita. Aš šiek tiek stebiu tuos procesus ir manau, kad iš krikščionių Bažnyčios, konkrečiai iš Vatikano, eina signalai, kad reikėtų ir nuodėmės sąvoką persvarstyti.

Juk vertybių kaita, kad ir kaip ten būtų, remiasi krikščioniškąja kultūra. Ar mes tikintys, ar netikintys, bet gyvename krikščioniškosios kultūros areale. Turėdami omeny tuos, kurie organizuoja tą vertybių kaitą, suprantame, kad Bažnyčia turi didžiulę įtaką - ne veltui ir popiežiai pakeisti. Ir tie, kurie atidžiai stebi, mato, kad vyksta labai įdomūs procesai krikščionių Bažnyčioje, ir visais frontais. Turėkime tai omenyje.

Pastaruosius 30-40 metų pasaulyje dominavo viena valstybė - Jungtinės Valstijos. Šiandien turbūt visi jau matome, kad Jungtinių Valstijų dominavimui iškilęs pavojus. Kiekviena diena atneša naujų pavyzdžių, kad jų dominavimas silpsta. Natūralu, kad pasiduoti jos nenorės. Šnekant apie geopolitinį dominavimą, jau yra atsiradęs Brikso darinys, kuris pasiruošęs mesti iššūkį: jis kalba apie naują emisijos centrą. Priminsiu tiems, kurie užmiršo, kad Jungtinių Valstijų pagrindinis produktas yra doleris. Ir jeigu dolerio iš jų pasaulis nebeims, jų gyvenimas pasikeis iš esmės.

Brikso šalys jau kalba apie savo banko sukūrimą, apie savo valiutos, emisijos centro ir t.t. sukūrimą. Kas įeina į tas šalis? Tai - Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika. Kartu sudėjus, tai yra milijardai žmonių.

G.JAKAVONIS: Spalvotos revoliucijos neprasidės Brikse?

R.PAULAUSKAS: Apie tai aš ir šneku. Reikėtų ieškot atsakymo į klausimą, kam reikalingas toks prievartinis vertybių kaitos procesas. Mano supratimu, gyvename tam tikro virsmo išvakarėse. Į ką tas virsmas grius, šiandieną net sunku būtų atsakyti. Bet aiškiai matau, kad formuojasi tam tikros geopolitinės jėgos. Iš vienos pusės - Jungtinės Valstijos ir jų palydovai, kita pusė - Brikso grupė ir prie jos linkstančios šalys. Neišvengiamai tam tikra takoskyra eis ir vertybių prasme. Bus ne tiek valstybių susidūrimas, kiek vertybių.

G.JAKAVONIS: Kaip šitas dalykas - vertybių susidūrimas - eis per Lietuvą?

A.VAIŠVILA: Konstitucinis Teismas seka Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu: kad šeima gali būti ir nesantuokinė. Toks aiškinimas šeimą, kaip konstitucinę vertybę (šeima iki šiol buvo suprantama kaip santuoka), paverčia iracionalia sąvoka. Nes jeigu nesantuokiniai santykiai galės pasiekti tokį pat tikslą kaip santuokiniai, tai, kaip aš sakau: kas važiuos iš Vilniaus pro Rygą, jeigu laisvas tiesus kelias?

Taigi, kai santuokinė šeima darosi iracionali, tada žmonės nori būti racionalūs. Vadinasi, situacija, kai tau lyg ir neprimeta elgesio normų, kai tu lyg ir turi laisvą pasirinkimą, šitame kontekste tokia tik atrodo. Iš tiesų tos tradicinės vertybės pasidaro neprestižinės, nemodernios, joms reikia per didelių sąnaudų, nes tuos pačius tikslus pasiekti galima paprastesniu būdu.

Ką daryti? Manyčiau, galimi du keliai. Vienas kelias - švietimas. Vertybės gali keistis, bet turime kelti klausimą: kur eina žmonija, šito siekdama? Jeigu jinai homoseksualizmą laiko šeima, tai tada šeimos negalima laikyti visuomenės pagrindu. Nes šeima yra visuomenės atsinaujinimo pagrindas. Jeigu negyvus, mirusius santykius vadiname šeima, tai žmonės jau nebežino, kokiame pasaulyje jie gyvena. Tada daiktai įvardijami ne savais vardais. Visuomenė tampa tarsi akla arba gyvena prietemose. Ji nežino, kur gyvena ir kur gali nueiti su šitomis vertybėmis.

Pavyzdžiui, tas ankstyvas vaikų seksualinis auklėjimas, priminimas apie tas vertybes: kai nuolat sąmonė dirginama, tai ir norisi kuo greičiau išbandyti. Ypač jaunoms mergaitėms. O vėliau, kai jau nori būti mamomis, atsiranda moterystės problemų. Neabejotinai visa tai turėtų būti labai kryptinga, pamatuota ir apgalvota švietimo propaganda.

Antras kelias yra tas, kurį minėjau pradžioje. Kai reikia priimti sprendimus, kurių demokratinė valstybė negali nei atmesti, nei toleruoti, tai yra tiesioginės demokratijos klausimas. Kaip tik tas, kuris aktualizuoja tiesioginės demokratijos persvarą prieš atstovaujamąją demokratiją. Ir tas antras kelias - tai demokratijos atnaujinimas. Būtent atnaujinimas per tiesioginę demokratiją - per referendumus. Kaip tik šituo būdu galime neskausmingai spręsti šitas problemas, parodydami, kad jeigu pripažįstame daugumos valią, tai turime tą daugumos valią ir pagrįsti.

Ir ta daugumos valia yra ne šiaip Seime nubalsuota dauguma, o yra tautos pasisakymas. Nes kito kelio nėra. Kitu atveju turėsime diktatūrą. Arba mažumos diktatūrą.

Bet šiandien neatsiklausti tautos reikštų visą laiką gyventi konflikto sąlygomis. Tauta išrenka savo žmones, o rytojaus dieną jau nekenčia tų žmonių - tai čia didžiausias paradoksas. Partijomis pasitiki 7 proc. žmonių - mažiausias pasitikėjimas. Ir iš mažiausiai pasitikinčios organizacijos renkami žmonės atstovauti visai tautai.

G.JAKAVONIS: Kodėl taip vyksta?

M.KUNDROTAS: Tai esminis klausimas. Manau, šiuo metu globalūs valdantys sluoksniai vykdo visiškai sąmoningą procesą, kurio tikslas - sukurti vartotojų visuomenę. Kai žmogus atsaistomas nuo doros, atsaistomas nuo tautos, nuo bendruomenės, atsaistomas pagaliau nuo teritorinės Tėvynės, kai jį valdo vien tiktai finansiniai, materialiniai ir malonumų motyvai, lengviau valdyti. Žmogus be vertybių - jis labai lengvai valdomas, pagal seną principą: duok mums duonos ir žaidimų, tada mes tapsime nuolankiais tavo valdiniais.

Bet yra dar keli labai svarbūs momentai. Minėta, kad Jungtinės Amerikos Valstijos - tarsi vedlys. Ne visai taip yra. Tarkime, kai kuriose, net keliose, Jungtinių Amerikos Valstijų valstijose iki šiol veikia įstatymai, kuriais draudžiama propaguoti homoseksualinį gyvenimo būdą. Bet mūsų žiniasklaidoje šitų faktų labai sunku rasti, pas mus labiau akcentuojama, kad tokia tvarka yra Rusijoje. Ir tai daroma sąmoningai. Taip Lietuvos visuomenė tarsi pastatoma į dirbtinę kryžkelę: iš vienos pusės yra autoritarinė imperinė Rusija, kuri iki šiol kelia grėsmę daugeliui kaimynių ir dėl to yra nesimpatiška, iš kitos pusės yra šiuolaikinė Europos Sąjunga su masine imigracija iš trečiųjų šalių, su homoseksualistų paradais ir įsivaikinimu, su visais kitais panašiais dalykais.

R.PAULAUSKAS: Iškelkime tą klausimą sau. Kodėl vyksta ir kam to reikia - kas užsakovai? Atsakymo, pasakyčiau, vieno neturiu. Aš tik matau vieną dalyką. Kad juvenalinės justicijos, pavyzdžiui, reikalai - apskritai šeimos irimas, vienalyčių santuokų skatinimas - jie mažins tautų gyvastį ir mažins apskritai žmonių. Ar toks tikslas šių projektuotojų?

Yra daug informacijos, kad atseit ir toks tikslas yra. Mes prie šio stalo atsakymo į tai nerasime. Bet faktas, kad žmonių tikrai mažės. Nes suyra visi ryšiai tarp žmonių, tarp vyro ir moters. Tai net nereikia jokio sąmokslo, ir taip viskas aišku, kuo baigsis. Tai ar keliamas tas tikslas - mažinti žmonių, - ar nekeliamas, bet rezultatas toks bus neišvengiamai.

Dar užmiršome tokį dalyką, kaip čipavimo reikalai. Jūs gi girdite, kad jau pradės čipuoti naujagimius Europoje. Vadinasi, visiškas žmogaus pavergimas - totalinis. Nebebus grynųjų pinigų, turėsi čipą užpakaly  - būsi visiškai kontroliuojamas. Pasidarai vergas. Ir šalia to tau visiškai išmuša supratimą, kas yra gėrio ir blogio ašis, - žmogus nebesusigaudai.

Užsakovai čia greičiausiai - ne valstybės. Todėl kiekvienoje valstybėje ir rasi visko. O kas tikrieji užsakovai? Žiūrėkit: kas remia šitą vertybių kaitą finansiškai, kai vyksta kokie nors festivaliai? Jie gi nesislepia. Tai didžiausios pasaulio korporacijos, feisbukai, tie patys guglai, „Apple“ ir t.t. Tad greičiausiai užsakovai yra tam tikri virš tautų pakilę sluoksniai, neturintys atramos jokioje tautoje.

Nes tie klausimai, kuriuos mes čia svarstome, juos lygiai taip pat Jungtinėse Valstijose žmonės kelia. Dar aštriau, nei mes čia šnekame, ir radijo stotys ten... Ir niekas nuo to nesikeičia. Procesas vis tiek eina ir eina. Nes juos aiškiai finansiškai remia tie, kurie kontroliuoja visus pasaulio pinigus.

Sakydamas, kam jiems to reikia, ir grįždamas į pirmą savo pasisakymą, aš suprantu, kad mes gyvename - aš taip jaučiu, ir mano analizė taip sako... kad mes gyvename kažkokio didžiulio virsmo išvakarėse. Virsmo, susijusio ir su ekonomikos krize, ir su vartojimo civilizacijos krize. Nes tas vartojimas toks, kad jo jau nebegalima net palaikyti. Nebėra pinigų tam mechanizmui. Vadinasi, tame virsme bus kažkoks konfliktas. Tam konfliktui reikės kariuomenės. Ir štai šie žmonės, kurie pasiduoda šitai vertybių kaitai, neišvengiamai tampa nemokamais kariais.

G.JAKAVONIS: Ką tik Šveicarijoje įvyko referendumas, kuriuo nuspręsta mažinti imigrantų kvotas. Ir tas referendumas laimėjo labai nedidele persvara. Ar tai nėra šviesa tunelio gale?

R.PAULAUSKAS: Be jokios abejonės. Daug kur norėtųsi polemizuoti, bet ne šito pokalbio tema - Baltarusijos ir Ukrainos reikalai. Apie Ukrainą pasakysiu vieną pikantišką niuansą. Ten buvo tokia pagrindinė politinė S.Šusterio laida  - „Žodžio laisvė“. Sekmadieniais, rodos, vykdavo porą trejetą valandų. Tas pats O.Tiahnybokas su visais nesutaria, bet vienu klausimu sutarė toje laidoje.

Kai paaiškėjo, kad, norint gauti bevizį režimą, ukrainiečiams reikės balsuoti už visas šitas vertybių kaitas, didžiausiai laidos vedėjo S.Šusterio nuostabai, atsistojo O.Tiahnybokas: na jau ne, mes už šitas nuostatas nebalsuosime. Atsistojo komunistai - sako, mes irgi nebalsuosime. Atsistojo J.Tymošenko atstovai - sako, mes irgi nebalsuosime... S.Šusteris net sutriko.

Vertybių kaitos požiūriu jie visi sutaria. Ir čia įdomūs procesai. Pasirodė, kad didžiausias pasipriešinimas yra Rytų ir Vidurio Europoje. Kad mes, tariamai užguiti, atėję iš anos epochos, turime žymiai daugiau savisaugos instinktų, esame logiški, galų gale natūralūs ir paprasti žmonės. Suprantantys, kad dukart du yra keturi. Vakaruose šito žymiai mažiau. Ne veltui Norvegija su savo nafta ir dujomis eina į pražūtį strimgalviais.

Ką gi daryti Lietuvoje? Kaip į visa tai žiūrėti? Aš jau ne pirmą kartą sakau: vis tiek turėsime atsakyti į tam tikrus klausimus, jeigu vyksta vertybių kaitos karas. O jis vyksta, tas karas, nematomas, tylus, ir vyksta kiekvieną dieną. E.Estrelos mūšis - jį laimėjo Europos tautos, paskui U.Lunaček mūšis - jį pralaimėjo... Kad ir kaip lietuviams nesinorėtų dalyvauti tame kare, nuo jo nepabėgsi. Ir takoskyra kur eis? Kur eis fronto, barikadų linija?

Visiškai ne taip, kaip esame įpratę manyti. Kai bėgome nuo Rytų ir bėgome į Vakarus. Ir atrodė, kad fronto linija aiški. Deja, dabar fronto linija bus kitokia. Ji eis per kiekvienos visuomenės širdį, ir per kiekvieno individo, per kiekvienos šeimos. Vieni pasiduos šitai vertybių kaitai, manydami, kad tie pasiūlymai gražūs, kad jais reikia sekti ir jų klausyti, kiti - ne. Nemaniau Sąjūdžio pradžioj, kad ateis laikas, kai teks įrodinėti, kad dukart du yra keturi. Na, būtų tada kas nors paklausęs: ar jūs už šeimą tarp vyro ir moters ar už santuoką tik tarp vyrų arba moterų? Būtume pasijuokę... Deja, šiandien tenka rinktis.

G.JAKAVONIS: Jau juokas praeina...

R.PAULAUSKAS: Taip. Ir daug kas labai lengvabūdiškai į tai žiūri. Mano, kad tai kažkur toli, kol iki mūsų ateis... Kad mūsų tai neliečia. O jau čia viskas... Ir turėsit rinktis: ar jūs už įprastus tėvų ir vaikų santykius - tada esat vienoj barikadų pusėj; ar jūs pasiduodat juvenalinės justicijos vyliams ir visokioms estreloms - tada esat kitoj barikadų pusėj... Kad ir kaip norėtųsi išvengti vieno atsakymo, gyvenimas stumia į aklagatvį ir turėsit pasirinkti, kur jūs esat. Tie, kurie šį procesą organizuoja, jie stumia visą Vakarų civilizaciją į kampą, ir tu turėsi - kiekvienas turės - atsakyti sau į šiuos klausimus.

Jeigu kalbėtume apie Lietuvą, tai žemės pardavimas užsieniečiams... Gal ne veltui lietuviai supranta, kad reikia ruoštis saugoti savo žemę, savo valiutą, savo vertybes, savo santykį 80 ir 20 - santykį, kai 80 proc. yra lietuvių ir 20 proc. - lenkų ir rusų, bet jie mūsiškiai. Jeigu mes tą santykį sugriausime, turėsime problemų, neišsprendžiamų niekada. Viskas rodo, kad mes artėjame prie susidūrimo. Prie tų, kurie gyvena kitų sąskaita, bandymo pratęsti savo egzistenciją. Didelė pasaulio dalis su tuo nesutinka, vadinasi, bus virsmas. Bus vienoks ar kitoks karas, jis jau vyksta iš esmės.

Lietuva - valstybė, neturinti didelės įtakos pasaulyje. Koks turėtų būtų mūsų uždavinys? Išsaugoti savo tautą ir šiame virsme pereiti ugninį lauką su mažiausiais nuostoliais. Aš tai siūlyčiau šitaip žiūrėt: pereiti tą būsimą virsmą, kad naują epochą (nežinia, kokia ji bus) pradėtume su mažiausiais nuostoliais. Tai turėtų būti pagrindinis mūsų uždavinys, nes tas karas, kuris vyksta, yra ne mūsų karas. Mes jame turime labai mažai įtakos. Todėl neturėtume užimti pozicijos kariaujančių šalių atžvilgiu, o turėtume užimti poziciją savo atžvilgiu, išlikimo požiūriu.

Šiuo požiūriu mūsų padėtis nebloga, palyginti su Europos valstybėmis. Mums dažnai atrodo, kad esame paskutiniai. Iš tikrųjų turime daug pliusų, nesugriautos dar ir vertybės, o tai labai svarbu. Todėl jas reikia saugoti, turėti omenyje, kad karas yra ne mūsų, ir stengtis su mažiausiais nuostoliais išgyventi šitą būsimą virsmą. To, deja, mūsų politinis elitas absoliučiai nesupranta, nes pasaulį jis mato beveik vaikiškai.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“