Europos valdžioje sėdi manipuliatoriai

- Kaip čia galėjo nutikti, kad į antrąjį Austrijos prezidento rinkimų turą pateko du „nesisteminiai“ kandidatai, nepriklausantys valdančiosioms „elitinėms“ partijoms?

- Europa keičiasi akyse. Atakos prieš vieningos Europos idėją šiandien vykdomos iš dviejų pusių. Viena atakos pusė - tai liberalkomunistai, sėdintys ES valdžioje ir savo haliucinacijas bandantys paversti realybe, o tai daugelio žmonių Europoje suvokiama kaip agresyvus aktas. Žmonės į tai reaguoja, kurdami tokias partijas kaip „Alternatyva Vokietijai“ ar Austrijos „Laisvės partija“, taip pat vienydamiesi į įvairiausius radikalius judėjimus. Kita atakos kryptis - tai milžiniški migrantų srautai ir anksčiau net baisiausiame sapne neįsivaizduotas Rusijos elgesys, save šiuolaikiniam pasauliui pristatant kaip tam tikrą XIX a. pradžios anachronizmą. Taigi, visa ši situacija verčia eilinį Europos rinkėją ieškoti žmonių, kurie galėtų spręsti iškilusias problemas. Ieškoti ne eilinių sapaliotojų, kurių visada buvo pilnos įvairiausių liberalų ar socialistų partijos, o lyderių, kurie imtųsi atsakomybės priimdami sprendimus, kuriuos diktuoja istorinio momento suvokimas. Tai, apie ką mes kalbame, yra visuomeninės pasąmonės padiktuoti sprendimai. Juk tie patys procesai vyksta visoje Europoje. Net jei pažvelgtume į Prancūziją, pamatytume, kad greta Marinos Le Pen atsirado jos gražuolė dukterėčia, kuri užima dar radikalesnes pozicijas negu senasis pulkininkas Le Penas. Net pats radikaliausias frontas jau turi pakankamą masę sekėjų, kurie stovi už kiekvieno iš lyderių. Analogiški procesai vyksta ir Beniliukso šalyse, ir Skandinavijos kraštuose, ir Centrinėje Europoje. Lietuva kaip visada vėluoja, o „sisteminės“ partijos pešasi tarpusavyje, nepasidalindamos „MG Baltic“ turto... Iš tikrųjų yra pats laikas pasirodyti naujam lyderiui, kurį Makiavelis gražiai vadino „šviesiuoju princu“, t.y. renesanso žmogui, kuris turėtų pakankamai talento ir pakankamai plačią erudiciją, kad imtųsi klausimų sprendimo nesisiedamas su partinės ideologijos metodais. Kaip tik tokių lyderių šiandien ieško visa Europos visuomenė.

- Tačiau tie patys rinkimai Austrijoje baigėsi gana keistai, kai visą laiką pirmavęs „Laisvės partijos“ lyderis Norbertas Hoferis pralaimėjo tik suskaičiavus paštu atiduotus balsus... Tai paskatino kalbas, kad N.Hoferis tiesiog buvo „ne tas“ žmogus, kuriam būtų galima leisti laimėti... Tokia šiais laikais „demokratija“?

- Tendencija, apie kurią aš kalbu, įdomesnė, negu rezultatas Austrijos rinkimuose, kuris buvo pakankamai lengvai prognozuojamas. Prisiminkime, kaip gražiai ir akimirksniu buvo suėstas toje pačioje Austrijoje išrinktas Jorgas Haideris... Austrija nuo seno garsėjo kaip finansine bei politine prostitucija užsiimanti šalis. Tai yra vienas stambiausių Europos finansinių centrų, kita vertus, pažvelkime, kaip greitai jie išsprendė sulaikyto rusų „specnazo“ vadovo Michailo Golovatovo problemą, pažeidžiant mūsų interesus. Tai yra valstybėlė, kuri pardavinėja save į kairę ir į dešinę, nuolat sukčiaudama ir manipuliuodama. Taigi, visas šis puikiai veikiantis finansinių svertų mechanizmas buvo mestas išspręsti neprognozuojamai politinei situacijai ir per šiuos rinkimus.

- Kitaip sakant, sumontuotas saugiklis, kad žmonės daugiau neišrinktų „neteisingų“ politikų?

- Reikia pasakyti dar daugiau, nes tai jau ne saugiklis, o tiesiog suveikė pasipriešinimo mechanizmai - tiesiog dar kartą buvo sumanipuliuota rinkėjų balsais. Galimybės balsuoti paštu ar internetu tokius fokusus leidžia padaryti...

- Tai ir pas mus nuolat stumiamas elektroninio balsavimo įstatymas, o didžiausi to šalininkai yra „skaidrieji“ liberalai. Kuo ne „saugiklis“ nuo įvairių „marginalų“, tik trukdo „įsisavinti“ oligarchų ar valdiškas lėšas?

- Be jokios abejonės, tokios iniciatyvos yra iš tos pačios serijos... Noriu priminti kažkada vykusius rinkimus Čilėje, kai ji vadavosi iš Pinočeto diktatūros. Tada kiekvienoje rinkimų apygardoje stovėjo kamera ir filmavo kiekvieną pažymėtą rinkėjo biuletenį. Tie filmuoti duomenys buvo siunčiami tiesiai į centrinę rinkimų komisiją. Kitaip sakant, visuomenė įvedė masę realių saugiklių, mėgindama apsisaugoti nuo nesąžiningos valdžios, siekiančios išlaikyti savo rankose prievartos mechanizmus. Tol, kol Europos visuomenės nesiims tokių drastiškų veiksmų, siekdamos sukontroliuoti sukčius valdžioje, austriškos situacijos tęsis ir toliau. Dar kartą prisiminkime nelaimingą J.Haiderio istoriją ir taps aišku, kaip yra manipuliuojama.

- Apžvelkime ir kitus įvykius. Ukrainoje kaip tik Nadjos Savčenko sugrąžinimo išvakarėse gerokai suintensyvėjo kovos veiksmai. Sutapimas ar dėsningumas?

- Akivaizdu, jog Maskva pralaimėjo šį konflikto dėl N.Savčenko epizodą. Pats N.Savčenko suėmimas ir pavertimas jos ukrainiečių kovos simboliu buvo didžioji Rusijos propagandistų ir psichologinio bei informacinio karo specialistų kvailystė - jie tiesiog išsikasė duobę patys lygioje vietoje, į ją įkrito ir nebežinojo, kaip iš jos išlipti... Tuomet buvo bandoma išlipti per falsifikuotą teismą, per viešą merginos naikinimą, tačiau netgi ir tai nepavyko, nes Rusija niekada nesuvokė medijos svarbos, o svarbiausia - nesuvokė, kokius signalus jie siunčia Ukrainai. Tarkime, Rusija su savo gabaritais ir ne ką mažesne kvailybe galėjo visa tai ignoruoti. Bet Donecke ar Luhanske kovojantys jų žmonės, kurie daugeliu atveju yra netgi ne Rusijos valdžios atstovai, o tiesiog save bandanti realizuoti Rusijos visuomenės dalis, savotiški „deržavininkai“, kurie kažkada su Jermaku veržėsi į Sibiro platybes, bandė užkariauti Mandžūrijos taigą, o dabar bando realizuoti save vadinamojoje Naujojoje Rusijoje, nes Senojoje Rusijoje seniai viskas pasidalinta ir jiems niekas nieko neduoda... Štai jie sureagavo į N.Savčeno grąžinimą kur kas skausmingiau negu kita Rusijos visuomenės dalis, kurią valdžia ilgą laiką apgaudinėjo, ir netgi paskutinėmis minutėmis, likusiomis iki lakūnės grąžinimo, Kremliaus propagandininkai neigė, kad tokie mainai yra vykdomi. Vadinasi, jie iki pat paskutinės akimirkos bijojo savo visuomenės ir vengė prisipažinti, kad pagaliau buvo prispausti, o jų uodegos primintos, - jie tiesiog buvo priversti paleisti N.Savčenko, jeigu nori judėti kažkur toliau pasaulinėje bendruomenėje. Štai čia dėl Rusijos propagandininkų kvailumo ir jų nesuvokimo aktyvavosi jų žmonės Donecke ir Luhanske, jie suvokė tai kaip pralaimėjimą, kurį reikia kažkuo kompensuoti.

- Vadinasi, ataka pradėta beveik iš nevilties ir pykčio?

- Tiesiog jie, jų įsivaizdavimu, atidavė visas kortas motinai Rusijai, o motina Rusija dar kartą juos metė... O dabar įsivaizduokime, kokio masto lyderį gavo Ukraina. Tad natūralu, jog ši ataka buvo organizuota. Tai išties reikia vertinti kaip desperatišką aktą veikėjų, kurie daugeliu atveju veikia visai savarankiškai. Tačiau jie dabar jaučiasi išduoti. Todėl nenuostabu, kad tokia desperatiška ataka žlugo, pats aktas nevykęs, - tai aiškiai buvo ne kažkokios didelės organizacijos dalykas, o labiau vidinės rezignacijos, desperacijos rezultatas, galbūt kokio nors priekvailio įsakymas arba asmeninis sprendimas. Bet, kaip žinia, Rusijoje visada tokie priekvailiai atspindi bendrąsias nuostatas, jų lūpomis kalba tiesa. Štai čia ir yra kaip tik ta situacija, kai eilinis priekvailis pademonstravo, kas vyksta rusų gyventojų sielose...

- Tuo metu mus pasiekia visai nelinksmos žinios apie nelegalius migrantus. Šią savaitę paskelbta, kad vien Libijoje jau grūdasi apie milijoną afrikiečių, pasiryžusių žūtbūt pasiekti Europą. Žlunga susitarimas su Turkija dėl migrantų grąžinimo ir bevizio režimo. Pagaliau manoma, kad apie milijoną aziatų jau būriuojasi prie išorinių ES sienų Rusijoje. Ko tenka laukti? Kaip su visomis šitomis masėmis dorotis?

- Kol visi Europos vadovai ir toliau kliedės apie tai, kad visi turi pasidalinti atsakomybę, o tai reiškia, kad migrantai turi būti padalinti pagal kažkokias iš oro nuleistas kvotas, t.y. kol problemos sprendimas bus matomas tik šitame lygmenyje, tol pavojus Europai bus mirtinas. Čia sprendimas yra tik vienas - t.y. savo periferinių sienų stiprinimas bei Europos gynybinių mechanizmų plėtojimas. O lygiagrečiai šiam procesui reikia pagrindinėse Šiaurės Afrikos teritorijose kurti tam tikrus anklavus, kuriuose galima sulaikyti pagrindines migrantų mases. Nenoriu vartoti šio žodžio, bet iš esmės tai būtų getų kūrimas už Europos ribų, galvojant apie tai, ką galima duoti ten susikaupusiems žmonėms, kad jie patys užsidirbtų pragyvenimui. Be to, reikia vykdyti labai kryptingą informacinę politiką, nes dabar visa Afrika pakilo pamišusi ir pradėjo lėkti nežinodama kur. Dabar visa ši masė veržiasi į Europą. Kol neatsiras lyderių, kurie imsis šių mano išvardintų priemonių, tol visi tie postringautojai Briuselyje mūsų saugumą statys į milžinišką pavojų. Jau dabar europiečių pamėgtos poilsio teritorijos Egipte, Tunise, Turkijoje iš esmės užsidarė, nes jos jau pakliuvo į teroristinio bei visokio kitokio pavojaus arealą. O kas toliau? Aišku, kad toliau šitas chaosas skverbsis į Europą ir, jeigu tik nebus sutvarkyta periferija, šis skverbimasis bus labai greitas ir mirtinas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“