Kiek dar liko Europos Sąjungai?

- Kai buvome valstybiškai ir kiekvienas asmeniškai balsuoti už stojimą į ES, šventai tikėjome, kad jie veikia altruistiškais sumetimais (mūsų atžvilgiu) ir linki mūsų šalims gero, sau nenorėdami jokio atlygio už tai. Ar šiandien jūs, o ir visa Latvija dar taip tebemanote? Kaip apibūdintumėte šio darinio idėjinę prigimtį ir tikslus šiandien?

- Referendume dėl Latvijos stojimo į ES aš apskritai nebalsavau - man jau tada atrodė, kad priimti Baltijos šalis į ES iš anksto buvo nuspręsta „iš viršaus“ ir referendumas nieko nepakeis, nubalsuos taip, kaip reikia. Arba balsus suskaičiuos taip, kaip reikia...

Žmonių požiūris į referendumą dėl stojimo į ES Latvijoje buvo neutralus. Svarbiausią vaidmenį atliko Vyriausybės pozicija. Vyriausybė ir valdančiosios partijos surengė didelio masto reklamos kampaniją dėl stojimo į ES. Vienas iš pagrindinių argumentų - įstojusi į ES, Latvija galės prieiti prie Europos fondų. Trumpai tariant, jei įstosime į ES, Europa mums duos pinigų. Galima sakyti, kad balsai referendume ir buvo nupirkti pažadais gauti iš Europos pinigų.

Dabar, aišku, euroskeptikų skaičius Latvijoje gerokai išaugo. Anksčiau mintys apie Latvijos išstojimą iš ES buvo tiesiog neįmanomos, o dabar vis dažniau pasigirsta nuomonė (žinoma, neoficiali), kad Latvijai būtų geriau išstoti iš ES. Jei kalbėsime apie paprastus žmones, vienintelis pranašumas, kurį jie gavo Latvijai įstojus į ES, - galimybė dirbti Vakarų Europoje.

- Tai kas nutiko Airijai, Graikijai, Portugalijai, tai, kas realiai gresia Ispanijai... Kaip manote, ar tai nebuvo numatyta, kuriant tokį darinį kaip ES? O gal ES kaip tik tuo tikslu buvo kuriama? Vienas Lietuvos filosofų Vytautas Radžvilas sako, jog visas ES architektūrinis darinys - ne kas kita, kaip naujosios kartos karas, be kraujo ir plika akimi pastebimo smurto skirtas stipriosioms valstybėms užvaldyti silpnesnes?

- Viena iš pagrindinių ES problemų ir yra faktas, kad šiuo metu ji tiesiog neturi kokių nors konkrečių tikslų ir idėjinės esmės. ES atsidūrė aklavietėje. Europos integracijos procesas užstrigo pradiniame etape ir kur eiti toliau, neaišku. Šiuo metu pastebimas tik vienas ES architektų tikslas - neleisti ES subyrėti.

Kai ES buvo kuriama, tikslai buvo kitokie. Situaciją reikia vertinti globaliai. Pasaulio ekonomikoje galima išskirti tris pagrindinius regionus - JAV, Europą ir Rytų Aziją (Japonija ir Kinija). O Azija per amerikiečių korporacijas ir bankus buvo priklausoma nuo JAV. Todėl XX a. pabaigoje tapo aišku, kad Europos šalys skyrium negalės konkuruoti su JAV kaip lygiavertės varžovės. Todėl kilo idėja sukurti vieningą ir stiprią Europą, kuri galėtų konkuruoti su JAV ir tapti pirmaujančiu pasaulio regionu.

Kai buvo įvedamas euras, slapta buvo tikimasi, kad jis taps pagrindine pasaulio valiuta ir išstums Amerikos dolerį. Žinoma, Europos stiprėjimas nebuvo naudingas JAV.

Įvedant eurą visi garsiausi Amerikos ekonomistai vieningai puolė kritikuoti: euras - „negyvas kūdikis“, todėl ilgai neišsilaikys. Faktiškai eurui buvo paskelbtas informacinis karas. Galop buvo nuspręsta sugriauti ES iš vidaus. Išties galima teigti, kad Graikijos, Airijos, Portugalijos, Ispanijos bankrotai buvo suplanuoti iš anksto. Bet suplanuoti ne ES, o JAV. Viena iš ES problemų yra ta, kad į valdžią Europoje atėjo žmonės, sąmoningai siekiantys ją sugriauti. Dabar Europoje tą supranta vis daugiau žmonių, jie mato, kad ES naikina pati save. Euroskeptikų gausėja net Prancūzijoje ir Vokietijoje. Prancūzijoje didesnio populiarumo sulaukia Žanas Mari Le Penas (Jean-Marie Le Pen), o Vokietijoje furorą sukėlė Tilo Saracino (Thilo Sarrazin) knyga.

- Kalbėjote apie paskolas, kuriomis tvirtai ir ilgam pririšama, o tiksliau - kaip valstybė sunaikinama Graikija. Sakėte, jog patiems graikams iš tų astronominių paskolos sumų teliks tik trupinėliai, o sumokėti turės už viską. Kaip manote, ar ne panašiai yra ne tik su paskolomis, bet ir su ES vykdomu rėmimu, pavyzdžiui Baltijos valstybėms. Remiantis dokumentais, ES Lietuvai (o turbūt ir Latvijai) skiria neįtikėtinai solidžias sumas. Tačiau reali tų finansinių injekcijų nauda šaliai - nepalyginti mažesnė. Gal galėtumėte pakomentuoti tokį rėmimo mechanizmą, kuriame numatyta kaip tas „dovanojamas“ šaliai sumas patyliukais parsipumpuoti atgal į tą kišenę, iš kurios jie ir atėjo?

- Kuriant ES, iš pat pradžių buvo pasirinkta klaidinga koncepcija: jei stipri valstybė bus sujungta su silpnesne į vieną ekonominę erdvę, stipriai valstybei ši sąjunga bus naudinga, o silpnesnei - ne; ir stipresnės užsienio korporacijos tokiu būdu išstums vietos verslą.

Šios problemos sprendimas buvo neteisingas - ES ribose stipresnės šalys (Vokietija, Prancūzija) pradėjo teikti subsidijas silpnesnėms. Kuo labiau plėtėsi ES, tuo didesnė našta gulė ant Vokietijos ir Prancūzijos pečių. Problemą padidino faktas, kad pasaulinėje konkurencinėje kovoje ES aplenkė Kinija. Vakarų Europai tik iš dalies pavyko užimti silpnesnių šalių rinkas.

Galų gale susiklostė absurdiška padėtis: Prancūzija ir Vokietija skyrė Graikijai pinigų tam, kad ši pirktų kiniškas prekes. Taip ES pati sau išsikasė duobę. Dėl pasaulinės krizės (kurią išprovokavo Amerikos bankai) našta tapo nepakeliama. Vokietija ir Prancūzija daugiau negali penėti pusės Europos.

Kita problema, kad didžioji Europos fondų dalis tenka valstybiniam sektoriui. Verslas iš ES gavo trupinius. Eiliniai gyventojai taip pat gavo šiek tiek Europos pinigų - buvo mokami atlyginimai valdininkams, statybininkams. Problema ta, kad Europos fondų pinigais buvo remiamas vartojimas, o ne plėtra, jie nebuvo investuojami. Vos tik Latvija ir Lietuva nebegalės gauti lėšų iš ES (o tai įvyks greitai), jos iškart bankrutuos.

- Bankui privatūs skolininkai būna priversti užstatyti keleriopai vertingesnį užstatą, nei paėmė kreditą. Ir kaip pavyks grąžinti skolą lemia ne vien sąžiningas verslininko darbas, o nuo jo nepriklausantys veiksniai - kitaip tariant, rinkos sąlygomis vadinami paprastų žmonių ir net ekonomistų bei valstybių vadovų nematomi procesai. Kodėl šiuolaikinėje ekonomikos-finansų sistemoje vieninteliai bankai yra užprogramuoti bet kuriomis sąlygomis (pvz., pasaulinės krizės) gauti pajamas (aišku, pagrindiniai mokėtojai - skolininkai)?

- Aš šią problemą vertinčiau plačiau. Naujos kartos karo esmė ta, kad didžiosios korporacijos užgrobė valdžią visame pasaulyje. Dabartinės rinkos ekonomikos modelis grindžiamas tuo, kad visa ekonomika visiškai priklauso nuo bankų ir bankai lemia visus ekonominius procesus valstybėje - nuo ekonomikos augimo iki krizės. Iš esmės bankai valdo pasaulį ir kuria žaidimo taisykles, kurios naudingos tik jiems. Aišku, ne visi. Bet yra tokių tarptautinių bankų korporacijų, kurios tiesiog negali nebankrutuoti.

- Besipriešinantys paskirų tautų mentaliteto, vertybių skalės, moralės kodekso naikinimui patiria spaudimą ir netgi persekiojimą. Baudžiama už „netoleranciją“, už laisvesnes mintis, už kritiką, už tradicinių tautinių ir religinių vertybių išpažinimą... Ar Latvijoje šie dalykai taip pat vyksta? Ar šalies patriotai Latvijoje taip pat bandomi įvardinti kaip nusikaltėliai? Juk už pasisakymus apie užsienio valiutų grėsmę latui jums jau grėsė kalėjimas.

- Procesai, kurie vyksta pasaulyje, - tai vadinamoji globalizacija, jos tikslas yra iš esmės sunaikinti valstybes. Puolamos net tokios stiprios šalys kaip Vokietija ir Prancūzija. Todėl pasaulyje ir naikinamas atskirų tautų mentalitetas, vertybių skalė, moralinis kodeksas. Tikslas - žmones paversti bukais biologiniais robotais. Kai valstybės bus sunaikintos (jų vaidmuo, galima sakyti, bus minimalus), visa valdžia pasaulyje priklausys tarptautinėms bankų korporacijoms.

- Ar ES darinys tvirtas ir ilgalaikis? Jeigu praktiškai (dėl ekonominių sankcijų, skolų etc.) negalime iš ES išstoti, tad gal galėtume kaip nors katalizuoti jos griuvimą arba sugalvoti strategiją, padedančią išlikti „nesuvalgytiems“ jos viduje?

- Anksčiau iš mano prognozių dėl ES iširimo visi juokėsi, tačiau dabar ES griūtis akivaizdi. ES griaunama pagal suplanuotą scenarijų ir galutinai sugrius po 4-5 metų, kai atsiris trečioji krizės banga.

Žinoma, galima paspartinti ES irimą ir anksčiau išeiti iš jos, bet problemos tai neišspręs. Jos esmė ta, kad nei Latvijos, nei Lietuvos ekonomikos nėra visavertės. Kai vietos gamyba sunaikinta, ekonomika priklauso nuo užsienio paramos. Todėl sugriuvus ES, Latvija ir Lietuva priklausys nuo tų, kas duoda pinigų - tarptautinių bankų korporacijų. Latvija ir Lietuva pernelyg mažos, kad atsispirtų globalizacijos procesams. Todėl reikia ieškoti bendraminčių Europoje bei pasaulyje ir kovoti bendromis jėgomis. Vokietijoje ir Prancūzijoje taip pat plinta patriotinės nuotaikos, nes žmonės ten irgi nėra kvaili ir mato, kaip žlunga jų valstybės. Latvijoje vyksta tokie patys procesai. Čia šalies patriotai taip pat paverčiami nusikaltėliais.

O tie, kurie dedasi patriotais, slapčia jau kuria planus, kaip į Latviją įvežti pabėgėlių iš Afrikos ir Azijos. Argi Lietuvoje - kitaip?..

Parengta pagal dienraštį "Respublika"