R.Paulauskas: Faktai, kuriais nesugebame patikėti

- Šią savaitę įvyko Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano ir Italijos vidaus reikalų ministro Matėjaus Salvinio susitikimas, po kurio daugelis pradėjo šnekėti apie naują antiimigracinį Europos aljansą, galintį pasipriešinti ir oficialiajai Briuselio politikai. Kokios tokio aljanso perspektyvos?

- Jie abu ir neslepia savo tikslų, įvardydami juos visiškai atviru tekstu. Suprantama, šis susitikimas yra visiškai natūralus, mėginant ieškoti galimybių bendrai veikti, nes tiek viena, tiek ir kita vyriausybės laikosi panašių pozicijų migrantų klausimu. Bet jiedu šiuose siekiuose nėra vieniši: prie tokio aljanso reikėtų dar pridėti lenkus, čekus, austrus, netgi graikus, kurių „gelbėjimas“ jau baigėsi... Taip kad šis aljansas yra visiškai natūralus. Beje, čia verta pažymėti ir vieną M.Salvinio „akibrokštą“: jis liepė oficialiuose dokumentuose vėl rašyti žodžius „tėvas“ ir „mama“, kai jam atnešė vizuoti kažkokį popierių, kuriame buvo parašyta „tėvas Nr.1“ ir „tėvas Nr.2“... Taigi, jis iškart išleido potvarkį, kad būtų grąžinta norma. Juk dauguma žmonių pasaulyje ir Europoje yra normalūs, tik problema ta, kad normalūs žmonės nesugeba toms agresyvioms mažumoms pasipriešinti. Todėl reikia džiaugtis, kad pagaliau atsiranda tokio pasipriešinimo židiniai, kurie aplink save pradeda vienyti normalius žmones.

- O iešojoje erdvėje normalūs žmonės valdančiojo elito bei jam tarnaujančios žiniasklaidos dažniausiai vadinami „populistais“... Štai šią savaitę Prancūzija pareiškė, esą reikia nutraukti ES finansavimą „populistinių“ šalių vyriausybėms. Ar tokie pareiškimai neskaldo ES?

- Na, žinoma... Juk Prancūzijai vadovauja visai kitokių pažiūrų žmogus, todėl natūralu, kad ši konfrontacija tik plėsis. Nes dauguma žmonių išpažįsta įprastas, tradicines vertybes ir jie anksčiau ar vėliau vis tiek pradeda busti. Tačiau yra mažuma keistuolių, už kurių stovi dideli pinigai. O Europos Sąjunga ir be to skyla visomis įmanomomis kryptimis. Aš bijau, kad, pavyzdžiui, toje pačioje Prancūzijoje jau per vėlu ką nors pakeisti. Ten yra kritinė masė problemų, kurių sankaupa jau tiesiog neleidžia nieko padaryti, todėl įtariu, kad Prancūzija jau peržengė tašką, iš kurio dar įmanoma grįžti. O, pavyzdžiui, vokiečiai, ypač turint galvoje Chemnico įvykius, kur žmonės sukilo prieš imigrantų nusikaltėlius, kaip matyti dar turi parako... Europa, be abejo, skils ir šiais vertybiniais, ir ginklavimosi, ir požiūrio į Rusiją ar į JAV, ir požiūrio į gyvenimą skolon, ir kitais klausimais.

- Tuomet pašnekėkime apie pasibaigusį graikų „gelbėjimą“. Kas iš tikrųjų buvo išgelbėta? Kokie tikrieji visos šios epopėjos rezultatai?

- Išdėstysiu keletą faktų. Graikų skola per „gelbėjimo“ laikotarpį tik išaugo. Be to, graikai išpardavė valstybės nuosavybę: uostus, salas, aerouostus, miškus... Maža to, Graikijoje smarkiai krito pragyvenimo lygis - pensijos, algos, įvairios pašalpos, dėl to iš šalies pabėgo daugybė žmonių. Štai kuo baigėsi „gelbėjimas“... Bet šiame žodyje paslėptas tam tikras gudravimas. Juk iš tikrųjų gelbėjama buvo ne Graikija. Gelbėjo tuos bankus, kurie priskolino Graikijai pinigų. Kad bankai nenukentėtų, graikams buvo duodama dar daugiau pinigų, šalis lindo į dar didesnes skolas, kad galėtų išgelbėti tuos bankus, kurie ten buvo įmerkę uodegą. O patys graikai liko su dar didesne skola, su kritusiu pragyvenimo lygiu ir be didelės dalies valstybės nuosavybės. Mes kažkada „Respublikoje“, kai tik kilo Graikijos krizė, išvardijome, ką jie turės parduoti. Šiai dienai daugelis dalykų iš to sąrašo jau parduota, o Kinija per graikus ženkliai sustiprino savo pozicijas Europoje, susipirkę realius aktyvus. Štai kuo baigėsi visas „gelbėjimas“... Bet Graikija juk ne vienintelė tokia. Jeigu skaičiuotume skolas, tenkančias vienam gyventojui, tai jos nė kiek ne mažesnės Italijoje, Ispanijoje ar toje pačioje Prancūzijoje. Taip kad galiu pasakyti tik tokį sakinį: šiandien Graikija, rytoj - visi kiti...

- Tuo metu vyriausiasis euroderybininkas Mišelis Bernjė (Michael Bernier) pradėjo šnekėti, kad britams pasiūlė kažkokį „beprecedentį susitarimą“. Kitaip sakant, mėginama padaryti taip, kad britai su savo „Brexit“ niekur nedingtų: formaliai jie nebus Bendrijoje, bet išlaikys tą patį prekybos režimą ir visas senas sąlygas. Kas tuomet keičiasi?

- Britai tiesiog nemokės įmokų į ES biudžetą, nedalyvaus bendruose geopolitiniuose reikaluose, o dalyvaus tik pagal savo supratimą, kiek jiems tai yra naudinga. O visa kita liks po senovei: dabar stengiamasi taip išeiti, kad liktum... Juk kodėl atsistatydino Borisas Džonsonas (Boris Johnson)? Vienas iš motyvų toks ir buvo: jam nepatinka, kad britai nori taip išeiti, lyg niekur neišeitų... Tarp kitko tai, kas vyksta viso pasaulio mastu, puikiai atsispindi ir „Brexit“ istorijoje. Nes žmonės visiškai skirtingai supranta tiek savo, tiek pasaulio situaciją, kitaip projektuojantys ateitį. Britanijos elitas lygiai taip pat yra skilęs. Ten skirtingai suprantama, kas toliau bus ir kaip reikia elgtis. Vieni nori atsiplėšti kuo toliau nuo ES, o kiti - priešingai, mano, kad „Brexit“ buvo didelė klaida, todėl klaidą reikia ištaisyti taip, kad susitarimai nieko iš esmės nepakeistų.

- Persikelkime į kitą pasaulio dalį. Šią savaitę nuskambėjo gana keistas Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimas dėl Sirijos Idlibo provincijos. Jis pasakė, jog tikisi, kad Vakarai netrukdys ten vyksiančiai antiteroristinei operacijai. Vadinasi, yra tikimybė, jog Vakarai gali neleisti sirams su rusais ir iraniečiais iš ten „išrūkyti“ vis dar veikiančius maištininkus?

- Pradėkime nuo to, kad į Idlibą buvo vežami teroristai iš visų Sirijos regionų. Dažniausiai būdavo apsupama kokia nors vietovė ir apsuptiesiems pasiūloma važiuoti į Idlibą, jeigu jie nenori pasiduoti. Manau, čia buvo tam tikras gudravimas iš Sirijos vadovybės pusės, siekiant surinkti visus teroristus į vieną vietą, o vėliau juos visus gražiai sutvarkyti, kad nereikėtų gaudyti po vieną dykumose... Bet eikime toliau ir užduokime esminį klausimą: o kas iš tikrųjų stovi už tų teroristų? Iš kur jie gauna ginklus? Beje, ginklus tokius, kad jie gali atsilaikyti prieš reguliarią Sirijos, Irano ir Rusijos kariuomenes, disponuojančias strategine aviacija ir netgi moderniausia kosmine ginkluote? Mums sako, kad čia yra tiesiog „sukilusi opozicija...“. Įsivaizduokite, koks turi būti tokios „opozicijos“ aprūpinimas ne vien tik ginklais. Ginklai yra pinigai, kurie šiais laikais maišais nenešiojami. Atsakius į šiuos klausimus, darosi aišku, kodėl S.Lavrovas paleido į eterį tokį pareiškimą. Akivaizdu, kad tie, kurie visą šį „sukilimą“ organizavo, vargu ar yra patenkinti tuo, kas dabar vyksta, kai „opozicijai“ beliko tik viena Idlibo provincija... Šių žmonių planai šiame regione žlugo.

- Kitaip sakant, Bašaras al Asadas (Bashar al-Assad) su savo sąjungininkais sutriuškino dar vieną dirbtinai sukeltą „spalvotąją revoliuciją“?

- Žinoma. Sirijoje turėjo būti visai kitaip - kaip Libijoje, kaip Irake, kaip dabar Jemene, t.y. „normali“ revoliucija... Iš šio chaoso sugebėjo pabėgti tik Egiptas, nes generolai tiesiog padarė perversmą ir paėmė valdžią į savo rankas. Taip jie išgelbėjo Egiptą nuo panašaus likimo, koks ištiko Iraką arba Libiją. Šis regionas yra specialiai chaotizuojamas, tai buvo visiškai atvirai pasakyta dar 2001 m. JAV generolo Veslio Klarko (Wesley Clark), kuris buvo vyriausiuoju NATO pajėgų vadu. Taip kad Sirijos atveju buvo sužlugdyti tokie amerikiečių grandioziniai geopolitiniai planai, o Idlibas liko paskutinė teritorija, kur dar galima bandyti ten kažką laimėti. Beje, šiame regione yra itin svarbus Turkijos vaidmuo. Rusų ir turkų generolai dabar vos ne kas dieną susitikinėja ir derina veiksmus. O tai yra dar vienas didžiulis pasikeitimas geopolitinėje erdvėje. Kas prieš keletą metų galėjo pasakyti, jog turkai, kurie numušė rusų lėktuvą, stovės ant pasitraukimo iš NATO slenksčio? Turkijoje jau seniai viešai diskutuojama, ar nevertėtų amerikiečių iškraustyti iš Indžirliko karinės bazės... Viskas sparčiai keičiasi. Nes Turkija amerikiečiams taip pat nereikalinga kaip stiprus žaidėjas šiame regione, o turkai tai pagaliau aiškiai suprato. Prisiminkime ir mėginimą organizuoti perversmą... O dabar Turkijos vadovas atviru tekstu sako, kad mėginimas „šokdinti“ Turkijos lirą yra daromas dirbtinai...

- Tokiame kontekste būtų įdomu aptarti ir artėjančias grandiozines rusų karines pratybas kartu su Kinijos ir Mongolijos pajėgomis. Daugelis apžvalgininkų mano, kad rusai taip ruošiasi rimtam kariniam konfliktui su Vakarais. Ar yra pagrindo tai teigti?

- Apie mongolus yra priimta kalbėti skeptiškai... Tik noriu priminti vieną niuansą: kai mongolų karinė delegacija dalyvavo jubiliejiniame kariniame parade Maskvoje, net ir aš pats ironiškai svarsčiau: ką jie ten veikia? O pasidomėjus paaiškėjo, jog Mongolijos įtaka Antrojo pasaulinio karo rezultatams buvo labai didelė: mongolai tiekė arklius, odas, kurios buvo naudojamos šiltų drabužių siuvimui, tiekė mėsą tiesiai į frontą. Dėl arklių gali nuskambėti keistai, bet karo pradžioje tiek vokiečiai, tiek rusai arklius naudojo vienodai gausiai ir tai buvo rimtas faktorius. Taip kad tų mongolų nereikėtų nuvertinti... O grįžtant prie pratybų, aš vertinu taip: rusai iš tikrųjų ruošiasi galimam konfliktui. Jungtinės Valstijos daro tą patį, be to, JAV visose karinėse doktrinose kiekvieną kartą akcentuoja, kad jų geopolitiniai mirtini priešai yra Kinija ir Rusija. Natūralu, kad visa tai anksčiau ar vėliau išaugs į rimtą karinę konfrontaciją. Na, o šiais konkrečiais manevrais mėginama parodyti karinę galią, savo potencialą, tarsi pasakant, kad „mūsų plikomis rankomis nepaimsit“.

- Visi kažkaip pernelyg lengvai kalba apie tokius galimus konfliktus: štai vieni ruošiasi, kiti - žvangina ginklais... Kažkodėl niekas nė nemėgina kalbėti, kad visa tai juk reiškia ne šiaip karinį konfliktą, o iš esmės - pasaulio pabaigą...

- Jeigu mūsų skaitytojai pasidomėtų JAV spauda, paklausytų, ką kalba jų TV laidose Jungtinių Valstijų politinis elitas - visi tie kongresmenai ir senatoriai, tai daug kas labai nustebtų. Štai visai neseniai man teko išklausyti visą JAV Kongreso vieno komiteto posėdį... Galiu pasakyti, kad ši konfrontacija yra neišvengiama dėl to, jog JAV politinis elitas absoliučiai neadekvačiai suvokia šių dienų realijas. Lygiai taip pat TSRS byrėjimo laikais elgėsi patys aktyviausi komunistai ir tos valdžios rėmėjai: viskas jau buvo pasikeitę pasaulyje, o jie to nematė ir nesiruošė nieko keisti. Čia yra žmogaus smegenų specifika. Tie patys amerikiečiai yra parašę apie tai ne vieną knygą. Štai JAV psichologai per daugelį dešimtmečių bandymų yra nustatę, kad didžioji dauguma žmonių nekeičia savo nuomonės net ir tada, jeigu faktai rodo priešingai. Žmonės tiesiog nereaguoja į faktus, kurie turėtų pakeisti jų mąstymą. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl konfliktas vystosi toliau. Nes JAV iš principo nepripažįsta ir net nemėgina suvokti, jog gyvena ne pagal savo galimybes. Jie nepripažįsta, kad 21 trilijonas dolerių skolos yra problema... Beje, D.Trampas dabar mėgsta pasakyti, esą jis jau išsprendė ekonomines šalies problemas, bet jis teisus tik mažąja dalimi: taip, ten šiek tiek sumažėjo nedarbas, bet per D.Trampo valdymo laikotarpį skola auga dar greičiau, nei augo prie Barako Obamos. Kitas faktas: jis daug kalba apie kovą su Kinijos prekyba, bet rezultatas visiškai priešingas - užsienio prekybos balansas tik padidėjo Kinijos naudai... Kitaip sakant, jis laikinai pagerina situaciją dar pablogindamas makroekonominius rodiklius, kurie anksčiau ar vėliau smogs visa jėga. Bet JAV žmonės, lygiai taip pat, kaip tie seni užsispyrę komunistai TSRS pabaigoje, ir toliau nenori pripažinti tikrovės. Beje, daugelis dabartinių Lietuvos veikėjų, įskaitant ir dalį ekonomistų, kurie tuomet buvo planinės ekonomikos entuziastai, lygiai taip pat man tais laikais aiškino, kaip viskas bus gerai prie komunizmo... Dabar jie pakeitė plokštelę ir gieda ditirambus „laisvai rinkai“, bet pakeisti plokštelę juos privertė gyvenimas, o Amerikoje kol kas dar tų veikėjų gyvenimas taip smarkiai neprispaudė. Tačiau su dideliu liūdesiu turiu konstatuoti, kad vienoks ar kitoks globalus konfliktas yra neišvengiamas.

- O europiečiai tikrovę vertina adekvačiai?

- Žiūrint kokie europiečiai. Na, paimkime tuos Prancūzijos ar Vokietijos veikėjus, kurie taip pamilo migrantus, kad juos pasikvietė ir visiems sekė pasakas apie jų avantiūros nešamą gėrį. Na, pasakykite man, kam galėjo būti neaišku, kuo visa tai baigsis? Prancūzijos prezidentui, pasirodo, neaišku ir dabar. O kodėl paaiškėjo vengrams ir lenkams? Nes jie yra buvusios socialistinio lagerio šalys. Čia slypi paradoksas: mes, kurie gyvenome Maskvos įtakos zonoje, dėka įvairialypės patirties vis dar esame išlaikę kritinį mąstymą, pas mus yra daugiau žmonių, kurie realiau žiūri į gyvenimą. Štai ir dabar: Rytų Vokietijos Chemnico mieste prieš migrantų nusikaltimus sukilo rytų vokiečiai. O štai Vakarų Vokietijoje dauguma vokiečių jau visiškai susitaikę su savo likimu. Ne kartą klausiau protingesnių jų žmonių: „nejaugi vokiečiai taip ir nepamatys, kas su jais yra daroma?“. Jie atsako liūdnai: „ne, nepamatys.“ Nes jiems yra dirbtinai suformuoti socialiniai instinktai, jie turi susikūrę savo pasaulio vaizdą ir dėl šių psichologinių savybių, apie kurias kalba Amerikos mokslininkai, jie nesugebės savęs pakeisti.