Šveicarija referendumų neblokuoja

Šveicarijoje kasmet vidutiniškai vyksta po keturis referendumus piliečių pasiūlytais klausimais. O štai Lietuvoje ir vieną vienintelį surengti sudėtinga. Referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams valdžia priešinosi pasitelkusi ir Konstitucinį Teismą, ir Vyriausiąją rinkimų komisiją, ir įvairius teisės ekspertus, o referendumas dėl lito išsaugojimo uždraustas nė nepradėjus rinkti piliečių parašų. Lietuvoje viešėjęs Šveicarijos Tičino vyriausybės kancleris Džampieras Džanela (Giampiero Gianella) tokios situacijos savo šalyje neįsivaizduoja.

2014-ieji dar tik įpusėjo, o Šveicarijoje jau vyko 7 referendumai įvairiais piliečių pasiūlytais klausimais. Sausį vyko trys referendumai: dėl imigracijos ribojimo, abortų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis ir dėl geležinkelio infrastruktūros finansavimo.

Gegužę šveicarai balsavo dėl minimalios algos nustatymo, dėl to, kad pedofilams iki gyvenimo pabaigos būtų uždrausta dirbti su vaikais. Taip pat dėl 22 naikintuvų pirkimo iš Švedijos ir dėl pirminės sveikatos pagalbos finansavimo.

Per 2013 metus Šveicarijoje vyko net 11 referendumų, o nuo 1848 m., kai buvo priimta Šveicarijos Konstitucija, - daugiau nei 550.

Lietuvoje praėjusią savaitę viešėję vieno iš 26 Šveicarijos kantonų - Tičino - vyriausybės delegacijos nariai pripažįsta, kad ne visi piliečių siūlomi referendumų klausimai valdžiai patinka, tačiau piliečių iniciatyvų slopinimas šioje šalyje tiesiog neįsivaizduojamas.

Štai sausį 53 proc. Šveicarijos piliečių balsavo už imigracijos ribojimą jų šalyje. Tičino kantono vyriausybės prezidentas Manuelis Bertolis (Manuele Bertoli) sako, kad vyriausybė dėl imigracijos į jų šalį turi priešingą nuomonę nei Šveicarijos dauguma. Tačiau paskutinis žodis vis vien yra Tautos. Tai, ką žmonės nusprendžia referendume, per 3 metus turi būti įgyvendinta įstatymų pakeitimais.

„Šveicarijos sistema yra tokia, kad viskas vyksta balsuojant visai Tautai, piliečiams. Norime nenorime, galime nebent grįžti ir vėl balsuoti“, - sako M.Bertolis.

Paklaustas, ar šveicarams ne per brangu rengti referendumų ir ar politikai nesipiktina, kad piliečiai taip dažnai siūlo įvairias iniciatyvas, Tičino vyriausybės prezidentas tik nusijuokė.

„Politikai gali pykti nepykę, gali būti nepatenkinti - taip dažnai ir yra, - tačiau jie turi koncentruotis į tai, kad jų pyktis praeitų kuo greičiau, koncentruotis, kad įtikintų, jog jų ir žmonių idėjos sutaptų“, - teigia M.Bertolis.

Tičino kantono vyriausybės kancleris Dž.Džanela laikosi tos pačios nuomonės. „Respublikai“ jis papasakojo apie referendumų sistemą Šveicarijoje ir tai, kodėl šveicarų politikai, priešingai nei Lietuvos, nebijo Tautos.


Džampieras Džanela, Šveicarijos Tičino vyriausybės kancleris:

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad Šveicarija yra federacinė valstybė, sudaryta iš 26 kantonų. Pas mus šalyje referendumai vyksta net trimis lygiais: visos šalies, kantonų lygiu ir vietiniu. Piliečiai gali siūlyti Konstitucijos pataisas, taip pat įstatymų pataisas. Jie referendumu gali siūlyti, kaip valdžiai balsuoti priimant vieną ar kitą įstatymą. Tam, kad būtų suorganizuotas referendumas dėl Konstitucijos keitimo, piliečiai per 18 mėnesių turi surinkti 100 tūkst. parašų (Šveicarijoje yra 8 mln. gyventojų - red. past.). Inicijuojant referendumą dėl įstatymų keitimo, per 100 dienų reikia surinkti 50 tūkst. parašų.

Štai Tičino kantone yra apie 300 tūkst. gyventojų. Tam, kad būtų keičiama mūsų kantono Konstitucija, reikia surinkti 10 tūkst. parašų, jei paprastą įstatymą - 7 tūkst. parašų. Tą reikia padaryti per palyginti trumpą laiką - 45 dienas.

Aišku, referendumai yra brangus dalykas. Kainuoja pasiruošimas jiems, informavimas, balsavimo organizavimas ir kontrolė. Visa tai brangu, bet mūsų sistema yra tokia - tiesioginė demokratija, - todėl kasmet mes organizuojame nuo kelių iki keliolikos referendumų.

Yra tam tikros būtinos sąlygos, norint rengti referendumą: yra patariama dėl klausimo formuluotės ir tikrinama, ar surinkti parašai yra geri. Kai pasiūloma referendumo iniciatyva, parlamentas tuo klausimu diskutuoja apie galimybę įgyvendinti referendumu išreikštą valią. Parlamentas turi teisę priimti sprendimą dėl to, ar pritaria žmonių siūlymui, ar ne. Tačiau tai turi tik patariamąją galią. Jei nusprendžiame, kad nėra gera išeitis skelbti referendumą tokiu klausimu, mes išeiname į žmones ir pasakome, kad dabartinėmis sąlygomis - ekonominėmis ar kitokiomis - mes negalėtume to įgyvendinti. Tai žinodami žmonės eina į referendumą ir jame balsuoja „taip“ arba „ne“.

Aš manau, kad mes, politikai, privalome gerbti referendumų sistemą. Tačiau, žinoma, turime ir pareigą pasakyti, jei šiuo momentu - dėl tam tikrų ekonominių, politinių, finansinių, tarptautinių, kultūrinių priežasčių - piliečių noras neturėtų būti įgyvendinamas, jei tai mums pridarytų daugiau bėdų. Politiko pareiga yra eiti į žmones ir duoti jiems atsakymus, atvirai kalbėti apie problemas. Tačiau stabdyti referendumų negalima. Šiandien mes, šveicarai, už tokį gyvenimą, kokį sukūrėme, turime dėkoti būtent tiesioginei demokratijai. Savo šalį sukūrėme klausydami žmonių balso.