Užsienio „ekspertai“ rekomenduoja lietuvius išvaryti

- Užsienio specialistai iš TVF Lietuvoje atliko reviziją ir jau ne pirmą kartą nustatė, esą atlyginimų kelti jokiu būdu negalima, kai kurie aukščiausi mūsų politikai ir bankų „ekspertai“ jiems antrina, esą atlyginimų didinimas yra populizmas. Kodėl lietuviams draudžiama geriau gyventi?

- Šiuo metu vyrauja dvi absoliučiai skirtingos nuomonės šiuo klausimu - TVF ir Europos Komisijos. Šių metų vasario 20 d. EK tarnybos savo ataskaitoje apie minimalų darbo užmokestį rašo štai ką: „Tikimasi, kad minimalaus darbo užmokesčio augimas teigiamai paveiks minimalų darbo užmokestį gaunančių asmenų vartojimą, taigi ir ekonomikos augimą.“ Taigi EK sako visiškai priešingus dalykus nei TVF. Tačiau pažvelkime į realius skaičius. Lietuvoje, „Eurostat“ duomenimis, vienam gyventojui per metus tenka 74 proc. BVP nuo Europos vidurkio, Estijoje - 73 proc., o Latvijoje - 64 proc. Pagal šį rodiklį tarsi atrodome neblogai, tačiau pagal minimalią algą vaizdas priešingas - Lietuvoje minimumas yra 350 eurų, Latvijoje - 360 eurų, o Estijoje - 430 eurų.

- Tai lieka neaišku, kodėl mes negalime kelti atlyginimų, jeigu bendras vidaus produktas vienam gyventojui yra didesnis?

- Taip, klausimas aktualus ir teisėtas. Bet pažvelkime per kitą pjūvį. Štai visoje ES metinių pajamų vidurkis sudaro 27 300 eurų, o Lietuvoje - tik 12 400. Padalinkime vieną skaičių iš kito ir gausime, kad Lietuvos pragyvenimo lygis tesiekia vos 45 proc. bendro ES vidurkio. Šis rodiklis kur kas objektyvesnis, nes atspindi realias mūsų gyventojų pajamas. O jeigu palygintume save su Vokietija, tai pamatytume, kad mūsų pragyvenimo lygis tesudaro 17 proc. vokiečių pragyvenimo lygio... Todėl džiaugtis tais 74 proc. BVP mums tikrai nereikėtų, nes atsilikimas yra milžiniškas. Dar įdomiau pažvelgti į mūsų įmonių pelnų statistiką. Neseniai buvo skelbta, kad įmonių pelnai grįžo į prieš krizę buvusį lygį. Jeigu tikėtume Statistikos departamentu, tai įmonių pelningumas išaugo iki 19 proc., o žmonių atlyginimai augo vos 5,6 proc. Tai štai ko mums nepaaiškina arba ką nutyli TVF specialistai: galima manyti, kad darbdaviai šiuo metu tiesiog nesidalina savo pelnu ir nekelia atlyginimų. Įvairūs bankininkai mums aiškina, kad jie tas perteklines pajamas skirs medžiaginėms investicijoms ir ateityje bus labai gerai... Bet pažiūrėkime į gamybinių bendrovių investicijas, lyginant nuo bendro uždarbio. Lietuvoje investuojama 17 proc., ES vidurkis yra 21,5 proc., o Estijoje įmonės investuoja 28 proc. Be to, nereikia pamiršti, kad Lietuvoje yra mažiau mokesčių surenkama nei Estijoje. Tai iš šių skaičių akivaizdu, kad TVF gina stambaus kapitalo arba darbdavių interesus, o ne paprastų žmonių.

- O kodėl tie užsienio „ekspertai“ nepataria, kaip mums ištrūkti iš šio užburto rato: juk žmonės iš Lietuvos masiškai bėga dėl mažų atlyginimų, o ne dėl kažko kito... Pagaliau tie patys darbdaviai, nenorintys dalintis pelnu, aiškina, kad negali susirasti darbuotojų. O TVF postringauja apie esą menką darbo našumą... Ar tai ne absurdas?

- Jie postringauja apie menką darbo našumą, bet nesako, kad darbo našumas kyla ne tik tada, kai žmonės gerai dirba, o ir tada, kai investuojama į naują įrangą bei naujas technologijas. Jie nenori matyti, kad Lietuvoje yra nedidelės kapitalo investicijos ir labai menkas atlyginimų pakėlimas, palyginti su įmonių pelnais. Juk visi žinome, kad 6 metus Lietuvoje atlyginimų niekas nekėlė, bet ir šito reiškinio TVF niekaip neaiškina, tačiau mėgsta akcentuoti, kad kelti minimalų atlyginimą yra kenksminga Lietuvai, atseit geriausia yra įvesti papildomus mokesčius... Tačiau pati problemos esmė juk yra čia: kaip teisingai paskirstyti įmonių gaunamas pajamas tarp darbuotojų ir protingų investicijų bei pelno įmonių savininkams. Būtent apie tai užsienio ekspertai kažkodėl nenori kalbėti ir jokių paaiškinimų jų retorikoje neaptiksime. Juolab, kaip minėjau, dvi skirtingos užsienio institucijos deklaruoja absoliučiai priešingas nuomones. Bet mums ne jų nuomonių reikia klausytis, o turėti aiškią savo viziją, kaip gaunamas pajamas teisingai padalinti tarp atlyginimų, investicijų ir darbdavių pelno dydžio. Ši bėda pas mus įsisenėjusi ir tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl žmonės bėga iš Lietuvos.

- Maža to, visokie užsienio „ekspertai“ mums dar mėgsta aiškinti, kad būtinai turime laikytis „fiskalinės drausmės“. Tuomet ir mūsų valdžia pakartoja tą patį ir toliau sėkmingai melžia gyventojus. O kodėl tik mes tos drausmės turime laikytis? Kodėl jie to nesako kokiai nors Prancūzijai, Ispanijai ar Italijai, kurios į biudžetą visada surenka mažiau, nei išleidžia, ir gyvena amžinon skolon?

- Dėl fiskalinės drausmės, tai yra tiesa. Ta pati Prancūzija ilgą laiką jos nesilaikė, bet svarbiausia, kad Prancūzija ir Vokietija ilgą laiką viešai deklaravo nuomonę, jog fiskalinė drausmė turi galioti visoms mažosioms valstybėms, bet vokiečiams ar prancūzams - ne. Tai viešai ne kartą sakė tiek prezidentai, tiek kancleriai, tiek visi kiti. Vokietijos biudžetas šiuo metu yra subalansuotas, jie to laikosi, bet Prancūzija šiuo metu pasinaudojo teroro aktais Paryžiuje, parašė laišką Europos Komisijai ir ten paaiškino, kad dėl to, jog reikia padidinti išlaidas saugumui, nesilaikys fiskalinės drausmės artimiausius trejus metus. O EK sutiko, kad galima daryti išimtį, esant tokiai situacijai. Tai rodo chaosą pačioje euro zonoje - dabar tarsi bandoma 19 ES finansų ministerijų sureguliuoti, pritaikant visiems vienodas sąlygas, bet iš tikrųjų tos sąlygos nėra vienodos. Prancūzija yra antra pagal dydį ekonomika Europoje ir jos valdžia sau palieka daug daugiau išteklių, kuriuos gali perskirstyti žmonėms, negu Lietuva. Vėl grįžtame prie tos pačios įsisenėjusios problemos pačioje ES: turime Europos centrinį banką, kuris niekam nepriklauso, turime 19 skirtingų fiskalinių politikų ir visi suprantame, kad euro zona niekaip negali būti subalansuota, o euras niekaip negali būti naudingas visiems. Pavyzdžiui, vokiečiams jis naudingas, o graikams - ne. Tai veda prie suirutės ir stagnacijos euro zonoje, juolab kad didžiosios valstybės visada gali pasinaudoti įvairiomis išimtimis, nes ir Lisabonos sutartyje yra straipsnių, kurie leidžia nesilaikyti bendros fiskalinės politikos dėl saugumo.

- Na gerai, o kokios politikos laikosi mūsų valdžia, jeigu net užsienio struktūros laikosi visiškai priešingos nuomonės? Kurių „ekspertų“ mūsiškiai klauso ausis suglaudę?

- Mūsų valdžia laikosi itin griežtos, kone pavyzdinės taupymo politikos. Taupymas yra didelis, biudžeto deficitas labai mažas. Jie nori išlaikyti mažą deficitą, kaip ir reikalauja Briuselis, dėl to nenori kelti atlyginimų viešojo sektoriaus darbuotojams. Kai mes kalbėjome, kad privačios įmonės turi subalansuoti atlyginimų, investicijų ir pelno maržas, tai lygiai taip pat vyriausybė turi subalansuoti, kiek tas biudžeto deficitas gali būti protingas, kiek galima pakelti atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams. Taigi, dabar turime tokią suvaržymo politiką: darbdaviai palieka sau didelius pelnus, o Vyriausybė riboja atlyginimų kėlimą. Krizės metais pas mus jo ir taip niekas nekėlė, tuo metu estai ir latviai tai darė, o ir vėliau gerokai daugiau didino atlyginimus nei pas mus. Pasirinkimas dabar tik toks: arba mes galvojame savo galva ir norime pagerinti savo žmonių gyvenimą, arba mes veikiame kaip Briuselio planktonas ir prisitaikome prie jų reikalavimų, gamindami Briuseliui gražius skaičiukus ir rodiklius.

- Mes mėgstame lygintis su estais, bet per pastaruosius 26 metus Lietuva niekada neturėjo perteklinio biudžeto, kai tuo metu estai iš perteklinių pinigų susikūrė antikrizinį fondą ir sėkmingai išlaviravo per visas krizes. Kodėl taip yra?

- Estai, numatydami politikų įvairius rinkimų pažadus ir ciklus, konstituciškai įvedė normą, kad vyriausybė negali turėti biudžeto deficito. Dėl to ir bendra jų užsienio skola labai nedidelė. O mūsų skola yra tokia dėl to, kad kasmet ten kaupiasi biudžeto deficitas. Taip, tai nenormalu. Ypač turint omeny, kad 2007-2008 metais piniguose buvo galima maudytis, tačiau netgi tada Vyriausybė sugebėjo turėti iki 3 proc. deficitą, nepaisant visų pasirašytų fiskalinės drausmės aktų... Ši bėda Lietuvoje yra amžina. Estai tai sutvarkė įstatymais, tačiau dabar nemanau, kad mums reikėtų eiti šiuo keliu. Pasilikime tų 3 procentų deficitą, kurį leidžia EK, bet elkimės su tuo protingai - kelkime atlyginimus mokytojams, gydytojams, gaisrininkams ar policininkams, nes automatiškai didės jų perkamoji galia. Taip pat reikia sureguliuoti viešojo ir privataus sektoriaus pajamų paskirstymą, nes Lietuvoje ekonomika dabar visiškai nevaldoma, nėra bendros savireguliacijos, kuri pajėgtų tai subalansuoti. Dabar nėra jokio bendro matymo: bankų sektorius gyvena savo gyvenimą, privačios įmonės - savo, o Vyriausybė - savo. Sureguliavus šiuos tarpusavio santykius ir tinkamai perskirsčius pajamas būtų galima pasiekti, kad žmonės iš Lietuvos tokiais tempais nebėgtų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“