Europos Komisija užvakar nurodė, kad milžiniška Prancūzijos viešojo sektoriaus skola gali tapti Achilo kulnu visai euro zonai. Šalies prezidentas Fransua Olandas (Francois Hollande) prašo ES pratęsti laikotarpį, per kurį Prancūzija turi įgyvendinti reformas, kad atitiktų ES keliamus reikalavimus.
Prancūzija turėtų atkreipti dėmesį į ilgalaikes problemas, kurias išryškina makroekonominės pusiausvyros trūkumas visoje euro zonoje. Prancūzijos valstybės skola rodo ne tik šalies, bet ir visos euro zonos pažeidžiamumą, teigiama Europos Komisijos pranešime.
2012 m. Prancūzijos skola siekė 90,3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), t.y. daugiau už ES vidurkį ir maksimalią 60 proc. ribą. EK teigimu, euro zonos ekonomika šiais metais vėl išgyvens nuosmukį, o tai yra papildomas iššūkis Prancūzijai, todėl Briuselis spaudžia šalį imtis didesnių reformų.
„Respublika“ kalbėjosi su ekonomistu, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Audriumi Rudžiu.
- Jeigu tikėtume paskutine EK ataskaita, Prancūzijos viešojo sektoriaus skolos grasina jau visai ES. Ar dar įmanoma tokias skolas suvaldyti?
- Suvaldyti galima, tik kokia kaina? Aš dar prisimenu, kaip senais laikais Sovietų Sąjunga šiek tiek apsipyko su Nikolaje Čiaušesku (Nicolae Ceausescu) valdoma Rumunija ir jis nutarė atsikratyti ekonominės priklausomybės nuo sovietų, padengdamas visas užsienio skolas. Padėtis tuo metu ten buvo sudėtinga: televizija transliuojama tik tris valandas per parą, nustatytos produktų normos, kurias šeima gali turėti namuose, - pavyzdžiui, ji negalėjo turėti daugiau nei vieną atkimštą butelį aliejaus ir vieną užkimštą, nustatyti galimų turėti kruopų ir miltų kiekiai ir t.t. Skolą jie taip padengė, bet kaina buvo didžiulė. Aišku, N.Čiaušesku buvo diktatorius...
- Bet juk prancūzai tikrai nesirinks tokių metodų, be to, tai būtų neįmanoma gerai gyventi pripratusioje šalyje.
- Žinoma, jie neis šiuo keliu. Bet jeigu klausiama, ar galima suvaldyti skolas, atsakau - galima. Ir 90 proc. BVP ir 110... Pagaliau ir nereikia visos tos skolos atsikratyti. Reikia nuleisti skolos naštą bent iki kokių 33 proc. ir tai būtų didžiulis palengvėjimas, nes tris kartus sumažėtų skolos tvarkymo išlaidos. Kiek lieka pinigų, tačiau tam, kad skola sumažėtų, reikia tas skolas mokėti, o ne jas refinansuoti imant vis naujas paskolas... Todėl spėju, kad ten nepavyks skolos sumažinti. Tegul jie bent pasistengia, kad ta skola toliau neaugtų. Europa nepasveiks, kol nesumažins skolų.
- Tuomet ko vertos visos tos Briuselio direktyvos, fiskalinės drausmės paktai ir kiti popieriai? Ar visa tai galioja tik mažoms valstybėms?
- Ir man šis klausimas kyla. Dabar madingas pasakymas: yra lygūs ir lygesni. Pripažinkime, kad Europos Sąjunga tai nėra lygių valstybių susivienijimas. ES, kaip ir kiekviena imperija, turi branduolį, kuris gali būti vienas, bet gali būti ir keletas branduoliukų, kurie tarpusavyje ir sprendžia visus esminius reikalus, siekia savo tikslų bendromis priemonėmis. Toks branduolys visada turi visokių lengvatų ir randa būdų, kaip apeiti jam nepalankius sprendimus. Šitą turime matyti, žinoti ir suprasti. Graikija, Italija ir Kipras taip pat skirtingai traktuojami.
- Vadinasi, faktas, kad Prancūzijos atžvilgiu negirdėti Vokietijos kritikos, taip pat vienas iš „lygių ir lygesnių“ pavyzdžių?
- Taip. Kita vertus, nors pramonė iš Prancūzijos išsikelia, jos realios ekonomikos potencialas vis dėlto yra nepalyginti didesnis negu Graikijos, kuri orientuota tik į turizmą. Tiesą sakant, nežinau, ką šiuo metu graikai galėtų parduoti pasaulinėse rinkose. Alyvuoges ir dar kažkokią žemės ūkio produkciją? Tik vargu ar to pakanka... Kipras - lygiai taip pat - gali parduoti tik turizmo paslaugas, nors dar turėjo ir „finansinį rojų“, t.y. bankininkystę, tačiau ją jiems sužlugdė... Jų padėtis yra dar blogesnė, jeigu net formaliai jų skolos būtų mažesnės nei Prancūzijos, kuri turi didesnių galimybių savo skolas suvaldyti. Tačiau grįžtu prie to, kad ES nėra ir negali būti lygių partnerių sąjunga. Jeigu ES apsiribotų tik Prancūzija, Vokietija, Didžiąja Britanija, Italija ir Ispanija, tuomet būtų tarpusavio balansas ir kiekviena valstybė galėtų pretenduoti į lygų traktavimą bei vienodas sąlygas. Bet dabar dar yra Lietuva, Latvija, Liuksemburgas, Airija, Kipras, Malta ir t.t.
- Prancūzija buvo pradėjusi kalbėti apie „supermokestį“ turtuoliams, tačiau Konstitucinis Teismas užkirto kelią šiai iniciatyvai. Dabar jau kalbama, kad 75 proc. bus apmokestinti visi, uždirbantys daugiau nei 1 mln. eurų. Ar užtenka tokių priemonių siekiant suvaldyti skolą?
- Sakyčiau, kad tai šiek tiek gali papildyti biudžetą, bet viskas turi būti daroma protingai. Sutikime, tie 75 proc. šiais visuotinės komunikacijos laikais yra neprotingas dalykas. Tarpukariu dar galėjo daryti ką nori, nes kapitalas buvo tvirtai susietas su valstybe ir perkelti kapitalą kitur buvo labai sudėtinga. Dabar, kai vienu mygtuko paspaudimu gali pervesti milijardą iš vienos vietos į kitą, šitokios priemonės niekaip negali duoti teigiamų rezultatų. Iš esmės, jeigu mokestis jau viršija pusę pajamų, niekas su tuo nesitaikstys. Aišku, reikia apmokestinti turtuolius, sutinku, kad progresiniai mokesčiai gali būti efektyvūs suvaldant esamą krizę. Nes prarasti daugiau, turint labai daug, yra mažiau skausminga, nei prarasti viską, turint labai mažai. Todėl Europai jau seniai reikia spręsti mokesčių sistemų racionalizavimo klausimus, bet nereikia persistengti. Man susidaro įspūdis, kad visos tos F.Olando kalbos apie vieną ar kitą drastišką variantą tėra viešųjų ryšių akcijos. Juk jam pačiam aišku, kad taip nebus. O dabar jis rinkėjams sakys: štai, aš pasiūliau, bet Konstitucinis Teismas kaltas, kad atšaukė... Tai yra propaganda ir tam tikras apsimetinėjimas žinant iš anksto, kad tokios priemonės nebus taikomos.
- Ar nemanote, kad anksčiau ar vėliau tos skolos bus pripažintos beviltiškomis ir paprasčiausiai bus nurašytos?
- Jeigu taip padaro kokia nors Kolumbija, Argentina ar net Graikija, tai nėra pasaulinis sukrėtimas. Didžiosioms ES valstybėms paskelbus vadinamąjį defoltą, t.y. valstybės bankrotą, arba netgi rimtai restruktūrizavus tas skolas be jokio paskelbimo, palengvinant jų tvarkymo naštą, tai būtų toks smūgis visai ekonominei sistemai, kad vaizdas būtų niūresnis nei per 2009-2011 m. krizę. Tai būtų pasaulinio masto krizė, kurios pasekmių net neįmanoma numatyti. Aš manau, kad valstybės tam dar nesubrendo.
- Tačiau kažką juk reikia daryti. Kaip dabar turėtų elgtis F.Olandas?
- Negaliu nieko prognozuoti. Tegaliu pasakyti labai paprastą dalyką: visai Europai reikia žeminti gyvenimo lygį ir atsisakyti komforto, kokį vis dar bandoma išlaikyti, kuris nėra pagrįstas realiai sukuriamos produkcijos arba sukuriamo BVP dydžiu ir jo paskirstymo formomis. Galbūt reikia paleisti infliacinius mechanizmus. Be to, reikia numatyti aiškų 20 metų planą, kuriame būtų tiksliai išdėstyti skolų mažinimo įsipareigojimai ir numatyti šios skolos mažinimo instrumentai. Tuomet pasaulio rinkos galėtų prognozuoti ir atitinkamai elgtųsi. Bet kokiu atveju Europos gyvenimo lygio mažinimas yra neišvengiamas, nes toliau gyventi taip ji jau negali. Europa privalo sugrąžinti žmones į produktyvų darbą ir pradėti gyventi iš to, ką sugebės pateikti pasauliui. Turėkime mintyje, kad artėja milžiniška konfrontacija dėl išteklių. Kinija, visa Pietų Amerika, Indija sparčiai auga ir ten kartu auga gyvenimo lygis. Auga ir žmonių lūkesčiai, nes jie taip pat nori gyventi kaip europiečiai. Ir tai yra ne siauro turtingų žmonių sluoksnio, o masinio vartotojo noras. Televizija, kinas, internetas ir visos kitos komunikavimo priemonės rodo vidutinei klasei, kaip žmonės gyvena Europoje. Todėl į Europą šitaip veržiamasi, surenkami pinigai per visus giminaičius, kad bent kas nors iš šeimos narių galėtų įsitvirtinti Europoje. Visa tai kelia pasaulyje įtampą ir europiečiai prie to labai stipriai prisideda.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
