1 nuotr.Reikalas tas, kad ispanai pirmieji sugalvojo šiai būsenai pavadinimą - „verguenza ajena“, o anglakalbiai ją pavadino „Spanish shame“.
Kodėl mes jaučiame gėdą, netgi paraustame, kai kitas žmogus blogai pasielgia arba patenka į nepatogią situaciją?
Psichologai šiam reiškiniui turi ne vieną paaiškinimą. Jie teigia, kad gėdą dėl kito dažniausiai jaučia tie žmonės, kurie viduje save yra labai suvaržę. Tai ženklas, jog mes nepriimame savęs tokių, kokie esame, su visomis silpnybėmis.
Gėda nėra įgimta emocija: mes mokomės „gėdytis“ nuo 3 iki 7 metų amžiaus, reaguodami į tėvų barimus. Kai kada gėda gali virsti įprasta vidine būsena.
Kita priežastis - įprotis prisiimti atsakomybę už svetimus poelgius. Žmogų, kuris pateko į keblią padėtį, laikome kaltu, pažeidusiu taisykles, ir jaučiame už tai atsakomybę.
Pasak psichologų, gėda, kaltė, suglumimas yra sociomoralinės emocijos; jos sukyla, kai pažeidžiamos mūsų moralinės normos ir dorovės taisyklės.
Trečioji „ispaniškosios gėdos“ priežastis - atstūmimo baimė. Dar žiloje senovėje išvijimas iš genties buvo pati didžiausia bausmė; mes iki šiol jaučiame siaubą vien pagalvoję apie išmetimą iš sociumo už kvailas klaidas ar nederamus poelgius.
Ketvirtoji priežastis. Identifikuodami save su kitais, mes laikome save dalimi tos pačios grupės, kuriai priklauso žmogus, pasielgęs neteisingai.
Stebėdami kitus žmones kuriozinėse situacijose, vieni jaučia nejaukumą, kiti tiesiog smagiai juokiasi. Labiausiai tai atsiskleidžia, kai stebime laidas, kuriose „nevykėliai“ filmuojami slapta kamera. Dar viena priežastis, kodėl mes jaučiamės nesmagiai, kai kitas patenka į keblią padėtį, yra empatija. Kuo didesnė empatija, tuo didesnė ir tikimybė, kad raudonuosime ne už save. Liubeko universiteto psichologai įrodė, kad „ispaniškosios gėdos“ jausmas ir empatija yra labai susiję.
