Sąvoką “virtualus gyvenimas” jau rašome ir suvokiame be kabučių. Jei anksčiau žodis “virtualus” turėjo lengvą pašaipos, menkinimo ar ironijos prasmę, šiandien kalbant apie daugelio žmonių gyvenimus tai būtų nesusipratimas. Elektroninis paštas, banko sąskaitos, pirkimų-pardavimų sandoriai internetu, kontaktai ir ryšiai pažinčių svetainėse, socialiniai tinklai "Facebook" ar "Twitter", žaidimai “online” su stipriu žaidėjų sociumu, darbo užsakymai ir sutartys skaitmeninėje erdvėje, “blogai”, tinklalapiai, kartais turintys ir išliekamąją ar net finansinę vertę. Kas atsitiks su šiuo pasauliu jį valdančiam asmeniui mirus?
Registruoti užrašai, nuo kurių slaptažodžių nežino niekas, neužilgo panaikinami. Elektroniniai laiškai lieka be atsako, online žaidimai tęsiasi toliau. Klientai „eBay“ parduotuvėje nesupranta, kodėl pardavėjas neatsako, ištikimi skaitytojai gūžčioja pečiais. Turėtus domenus neužilgo pasiima kažkas kitas.
O juk jų vertė gali siekti dešimtis tūkstančių eurų...
Kadangi vis daugiau žmonių didesnę gyvenimo dalį praleidžia internete, tokie atvejai pasitaiko vis dažniau. Kas gi nutinka mūsų internetiniam gyvenimui po to, kai iš pasaulinio tinklo išeiname paskutinį kartą?
Dar ne taip neseniai atsakymas būtų – nieko.
Tačiau dabar, nuolat augant interneto vartojimui ir stipriai populiarėjant socialiniams tinklams, rinkoje pasirodo vis daugiau kompanijų siekiančių užpildyti šią tuščią mūsų virtualaus gyvenimo nišą.
Virtualus palikimas
Džeremis Toman (Jeremy Toeman), kompanijos „Legacy Locker“ įkūrėjas prisipažino, kad anksčiau, skraidydamas lėktuvais, vis užduodavo sau klausimą: jei lėktuvas nukris, kas nutiks su jo virtualiuoju gyvenimu. Svarstęs galimybę visas savo internetines sąskaitas perduoti žmonai, Tomanas suvokė, kad tai nėra taip paprasta. “Teoriškai visi mano virtualūs pasiekimai ir sąskaitos priklausytų jai, bet vargu ar ji galėtų jais naudotis praktiškai,” – pasakoja Tomanas. Tokios mintys jį pradėjo lankyti tada, kai mirus močiutei jis nesugebėjo gauti jos elektroninio pašto slaptažodžio. Taip įsikūrė kompanija, kurios tikslas – ištaisyti šią neteisybę.
„Legacy Locker“ paslaugos leidžia interneto vartotojams sukurti savotišką interneto palikimą. Mirties atveju paveldėtojai gautų visą informaciją apie registracinius duomenis ir mirusiojo slapyvardžius.
“Žinome, kaip sunku galvoti apie mirtį. Žinome, kad iš dalies tai skausminga, bet tiems, kurie visą savo gyvenimą praleidžia tinkle, mūsų paslaugos labai aktualios,” – teigia kompanijos atstovas.
Registracija „Legacy Locker“ metams kainuoja 30 dolerių. Registruodamiesi vartotojai gali nurodyti savo pomirtinės virtualios informacijos gavėją, palikti „testamentus“ arba tiesiog pranešimus mylimiems žmonėms. Kompanija nepateikia duomenų niekam, kol negauna mirties liudijimo kopijos.
Potencialūs šios paslaugos vartotojai beveik vienbalsiai sutinka, kad tokia problema yra ir paslauga reikalinga. Tačiau... registruotis neskuba. Aktyvūs interneto "gyventojai" žino, kokia opi yra infomacijos apsaugos virtualiojoje erdvėje problema. Vienoje vietoje saugomas neįkainojamas sąrašas vardų, slaptažodžių – geidžiamas bet kurio "hakerio" kąsnelis. „Tikiuosi, tokioms kompanijoms kaip „Legacy Locker“ pavyks išspręsti šią duomenų saugumo problemą. Vis tik, kol kas bijau prarasti visą savo virtualų gyvenimą, juk kūriau jį penkiolika metų,“ – sakė CNN kalbintas pašnekovas.
Kompanija „Legacy Locker“ – ne vienintelė nauja įmonė padedanti tokiose situacijose. Paslauga "Asset Lock" siūlo „saugų banko seifą“ skaitmeninėms dokumentų kopijoms, laiškams ir kitai informacijai. Panašias paslaugas teikia ir "Deathswitch" ar "Slightly Morbid".
Paslaugų skalė nuolat plečiasi
Tačiau ne visos paslaugos nukreiptos į duomenų archyvavimą. "FindaGrave.com" tikina, kad jos duomenų bazėje – 32 milijonai palaidotų žmonių. O kompanija "EternalSpace.com" siūlo „evoliucinį tradicinių kapų variantą“, siūlydama susikurti virtualias memorialines interneto svetaines, kuriose galima talpinti vaizdo įrašus, paveikslėlius ar dovanas.
Šioje interneto svetainėje kiekvienas gali sukurti individualią palaidojimo aplinką – galima pasirinkti įvairias kapų plokštes, peizažą. Galima palikti tokias „dovanas“ kaip rožės, žvakės, kaukolės ir kt., o laidotuvių dalyviai gauna teisę naudotis „Atminties knygoje“ esančiomis fotografijomis ar vaizdo įrašais bei palikti savo atsiminimus apie mirusįjį.
Šiuo metu virtualūs „Eternal Space“ kapai užsakomi tik per laidojimo biurus, kapines ir krematoriumus. „Virtualūs memorialai reikalingi vienam didžiausių žmogaus poreikių – prisiminti savo mirusius artimuosius, draugus ar bendradarbius,“ – teigia Robertas Felsas, generalinis Tarptautinės kapinių, krematoriumų ir laidotuvių asociacijos patarėjas.
Tai nepakeičia realių laidotuvių, tačiau virtualūs memorialai gali padėti liūdesio apimtiems žmonėms. Juk esame įpratę intensyviai bendrauti virtualiai. Sociologų nuomone, tokia kultūros evoliucija neturėtų būti smerkiama. Jų teigimu, technologijos palengvina netekties skausmą, padeda anonimiškai išreikšti emocijas. Laidotuvių svetainės nėra įprastas, tačiau žmogiškas reiškinys.
Prieš tūkstančius metų egiptiečiai faraonų atminimui statė piramides. Prieš keletą šimtmečių didikai fundavo gražiausias bažnyčias, kurias kartais paversdavo savo kapais tikėdamiesi, kad vienuoliai prisimins juos savo maldose. Į šiuos atminimo ženklus su pasigėrėjimu ir pagarba žvelgiame ir šiandien. Dabar mirusiųjų atmintis “evoliucionavo” iki virtualių kapinių. Kodėl gi ne? Tik truputį neramu, nes ieškant informacijos patekau į kelias jau nebeveikiančias „kapines“, kurių turinys nepasiekiamas. Tokia pat lemtis ištiko ir prieš kelis metus atsidariusias lietuviskas „e-kapines“. Bet šiuolaikinėje visuomenėje sąvoka „amžinybė“ ir nėra labai populiari ar siektina, naudojama nebent saldžiose meilės dainose...
Pagal CNN informaciją parengė "Respublika.lt"
