B.Lukošiūtė: tėvai turėtų daugiau kalbėtis su vaikais

- Daugelis užaugo su senąja animacija, tačiau dabar televizijose pilna įvairiausių animacinių filmukų. Kaip animacija iki šių dienų pasikeitė?

- Man asmeniškai animacija pasikeitė į blogąją pusę, nes dabar viskas daroma paprasčiau. Animacijai kurti pasitelkiamas kompiuteris, o senoji animacija yra piešta. Tiesa, dabar animaciją piešia mūsų animatoriai Jūratė Leikaitė, Valentas Aškinis ir ta animacija yra nuostabi. O kompiuterinė animacija mane nuvilia. Man ji nepatinka.

- O kodėl ji nuvilia?

- Kompiuterinė animacija man pernelyg schemiška. Joje nelieka niuansų. Pieštinė animacija yra niuansuota, ten judesys, plastika visai kitokie. Ta animacija yra labai brangi. O mūsų kultūrai, tiek kultūriniams leidiniams, tiek pieštai animacijai, stinga finansavimo. Tiesiog nėra pinigų žmonėms kurti gražius, didelius, meniškus darbus. Nors ką gi darys talentingas žmogus? Vis tiek jis turi kurti.

- Dabar animaciniuose filmukuose daug agresijos, kovų, smurto, personažai abstraktūs, greit besikeičiantys. Ar tai rodo dabartinį pasaulio vaizdą, ar kaip tik iš tų filmukų išmokstama, kaip gyventi?

- Sunku pasakyti. Galima būtų mąstyti taip, kad jeigu tavyje daugiau vyrauja tas aštrusis, agresyvusis pradas, tada gal tau ir filmai tokie labiau patinka. Kita vertus, gal tas filmas būna postūmis išryškėti, prasiveržti kiekvieno žmogaus viduje slypinčiam negatyviajam pradui. Manau, vaikams būtina suteikti stuburą. Aš žinau, kaip sunku yra konkuruoti su kompiuteriais, išmaniaisiais įrenginiais. Žinau, kaip tai sunku tėvams, bet vaikams reikia suteikti pagrindą. O tvirtas pagrindas yra gera literatūra.

Galima imti ir skaityti klasiką, kad ir tą pačią „Merę Popins“, knygą „Nežudyk strazdo giesmininko“, kad ir pirmosios rašytojos, apdovanotos Hanso Christiano Anderseno premija, Eleonoros Fardžen knygas. Verta paskaityti ir neseniai išleistą knygą „Sidabrinis asiliukas“. Aš suprantu, kad nuotykiai ir kiti dalykai traukia, bet labai reikia ir rimtos literatūros...

- O ar jūs turite vaikystės laikų mėgstamą pasaką, knygą?

- Kai aš augau, mes labai daug žaidėme. Mes pačios nusipiešdavome lėles, nes neturėjome nieko prašmatnaus. Tikrai labai daug žaisdavome, o skaitymas mano gyvenime atsirado gana vėlai. Pirmieji skaitymai buvo Tomo Main Rido knygos, aišku, „Tomo Sojerio nuotykiai“, „Heklberio Fino nuotykiai“. Paskui, kai buvau paauglė, atsirado Emili Brontė (Emily Bronte), prisimenu, kaip skaičiau „Vėtrų kalną“. Paskui, kai literatūrą ėmė dėstyti mūsų šviesaus atminimo auklėtoja lietuvių kalbos mokytoja Aldona Grabauskaitė, buvome kryptingai ugdomi kita linkme.

- O koks personažas jums įstrigo, ilgam įsiminė?

- Šarlota Liovenšiold iš „Liovenšioldų žiedo“. O dabar skaitau visokią literatūrą, stengiuosi ir kultūrinės spaudos nepražiopsoti. Daug skaitau dėl laidos „Tetos Betos viktorina“. Viena kita pažįstama dabar turi skaitymui skirtus kompiuterius, parsisiunčia knygas ir skaito, o aš nenoriu, man patinka knygą atsiversti, skaityti popierinius leidinius.

- Vaikai daug laiko leidžia prie kompiuterių, telefonų. Kaip juos pritraukti prie televizoriaus?

- Čia keblus reikalas. Pavyzdžiui, „Gustavo enciklopedija“ ar mūsų „Labanaktuku“, rodomu LRT „Kultūros“ kanalu, galėtų sudominti tėvai. Gustavo laidos labai įdomios, kūrybingos, o „Labanaktuko“ užduotis - skaitymas. O skaitymas per televiziją mums yra sunki užduotis. Ir Kęstučio Urbos pagalbos prašau, ir pati ieškau geros literatūros. Nebūtinai mes knygą nuo pradžios iki galo skaitome, bent užvedame ant kelio, pasiūlome pabaigti ją skaityti patiems. Režisierė sugalvoja visokių gudrumų, parodo geras iliustracijas. Pavyzdžiui, būtų galima vien Kęstučio Kasparavičiaus piešinius rodyti ir už kadro skaityti. Puikus iliustruotojas yra Marius Zavadskis. Iliustracijos mums padeda, darome, ką galime, tik, aišku, mums reikia ir tėvų pagalbos.

- Būtinas tėvų paskatinimas ir palaikymas?

- Be abejo, tėvai galėtų kartu pabūti, pasikalbėti su vaikais. Taip, tėvai užimti, jie turi daug rūpesčių, vargų, kiti yra išvažiavę, bet vertėtų nepraleisti galimybės su savo vaikais pasikalbėti. Geriausias laikas tam yra vakaras. Pavyzdžiui, pasižiūrėjus „Labanaktuką“, pasiklausius, ką mes ten skaitome, paskui pakalbėti apie tai. Tai galima susieti su tuo, kas buvo dieną ar anksčiau, prieš savaitę, ko gal vaikas nepasakė. Tai yra galimybė ramiai pasikalbėti. Nors aš nei pedagogė, nei psichologė, aš tik mama ir močiutė, tačiau kalbu iš patirties.

Parengta pagal priedą „TV publika"