Jau daugiau kaip 30 metų fenomenali roko opera „Junona ir Avos“ jaudina širdis, žiūrovus panardindama į dviejų įsimylėjėlių - grafo Nikolajaus Rezanovo ir jaunosios Končitos - romantišką pasaulį. Liūdna jų meilės istorija baigėsi daugiau kaip prieš du šimtmečius, tačiau dėl nuostabios muzikos ir eilių, regis, gyvuos amžinai.
Priešistorė
Šiuolaikinės operos pagrindą sudaro tikri XVIII a. įvykiai. Peterburge, nuskurdusioje dvarininkų Rezanovų šeimoje, gimė sūnus Nikolajus. Berniukas namuose gavo gerą išsilavinimą ir pademonstravo neeilinius gabumus kalboms. Be to, išaugo ne pagal metus stotingas ir jau nuo 14 metų buvo priimtas į karo tarnybą artileristu. Palyginti per trumpą laiką ambicingas ir ryžtingas jaunuolis pakeitė kelias pareigybes ir išsitarnavo iki Jekaterinos II sekretoriaus Gavrilos Deržavino kanceliarijos vedėjo. Tačiau jauno aukšto gražuolio N.Rezanovo pasirodymas rūmuose sukėlė imperatorės favorito grafo Zubovo susirūpinimą. Nusprendęs pašalinti potencialų varžovą, šis įsakė išsiųsti Nikolajų į Irkutską. Provincijoje N.Rezanovas turėjo tikrinti pirklio ir keliautojo Grigorijaus Šelichovo, vadinamo Rusijos Kolumbu, prekybinę veiklą. G.Šelichovas įkūrė pirmąsias rusų gyvenvietes Amerikoje, būtent jam padedant Aliaska Jekaterinos II laikais tapo Rusijos imperijos dalimi.
Nuo tada N.Rezanovo likimas tapo susietas su Rusų Amerika. Jis vedė G.Šelichovo dukterį, jaunąją Aną, ir abiem ši santuoka buvo labai naudinga. G.Šelichovas įtvirtino savo padėtį rūmuose, jo duktė gavo titulą ir visas su juo susijusias privilegijas, o Nikolajus tapo didžiulio kapitalo bendraturčiu. Pavelo I, atėjusio į valdžią po Jekaterinos, įsakymu G.Šelichovo prekybos bendrovės ir kitų Sibiro pirklių bendrovių pagrindu buvo įkurta bendra Rusijos ir Amerikos bendrovė. Jos įgaliotuoju atstovu tapo, aišku, N.Rezanovas, dėjęs visas pastangas, kad bendrovės susilietų į vieną galingą organizaciją.
Pradėjęs eiti naujas pareigas, N.Rezanovas įteikė prašymą imperatoriui leisti sutvarkyti susisiekimą jūra su rusais naujakuriais Amerikoje. Nereguliariai pristatant maistą iš Rusijos, jie produktus dažnai gaudavo jau pasenusius ir netinkamus vartoti. Iki 1802 m. buvo parengtas kelionės aplink pasaulį planas, kurio tikslas buvo rusų gyvenviečių Aliaskoje patikra ir santykių užmezgimas su Japonija. Tačiau pasiruošimą ekspedicijai grafui aptemdė žmonos mirtis. Ana mirė praėjus 12 dienų po antrojo vaiko gimimo. Nepaguodžiamas našlys jau ketino išeiti į atsargą ir atsidėti vaikų auklėjimui, bet jį sustabdė imperatoriaus įsakymas. Šis jį paskyrė pasiuntiniu Japonijoje ir pirmosios rusų ekspedicijos aplink pasaulį vadovu.
Genijų kūdikis
Tekančios Saulės šalis diplomatą pusmetį pralaikė savo teritorijoje ir galiausiai atsisakė su Rusija bendradarbiauti. Po nesėkmingos misijos N.Rezanovas tęsė kelionę į Aliaską. Atvykęs buvo priblokštas: kolonistai gyveno ties bado riba, suirutėje, masiškai sirgo skorbutu. Matydamas, koks sutrikęs Rusų Amerikos valdytojas, N.Rezanovas už savo pinigus iš atklydusio pirklio nupirko fregatą „Junona“, prikrautą maisto produktų. Tačiau buvo aišku, kad jų užteks neilgam. Tuomet grafas įsakė pastatyti dar vieną laivą - „Avos“. Maisto jis nutarė vykti į turtingą ir klestintį San Fransisko fortą Kalifornijoje, o kartu užmegzti prekybos ryšius su ispanais, kurie valdė tą Amerikos dalį.
Nuo šios kelionės prasideda garsiosios roko operos „Junona ir Avos“ veiksmas, nors iš pradžių buvo tik „Avos“. Poetas Andrejus Voznesenskis parašė poemą „Avos!“ remdamasis N.Rezanovo kelionės dienoraščiu ir Dž.Lenseno, kuris buvo itin geros nuomonės apie rusų grafą, užrašais. Poemoje buvo pasakojama liūdna 42 metų N.Rezanovo ir 15-metės ispanės Končitos meilės istorija: šią merginą Nikolajus sutiko Kalifornijos pakrantėje. Kai į A.Voznesenskį kreipėsi režisierius Markas Zacharovas, prašydamas parašyti libretą pagal „Sakmės apie Igorio žygį“ siužetą, poetas pasiūlė statyti spektaklį pagal savo poemą. Režisierius sutiko, o kurti muziką pakvietė Aleksejų Rybnikovą. Taip trys genijai sukūrė vieną iš pačių įspūdingiausių XX a. muzikinių spektaklių, jis tapo sensacija ir SSRS, ir užsienyje. Roko operos premjera įvyko 1981 m. liepos 9 d. „Lenkom“ teatro scenoje. Meilės ir įkvėpimo atmosfera gaubia kiekvieną kūrinio žodį ir natą, ir net pakeitus žiūrovų pamiltus aktorius opera nepraranda žavesio. Bet vis dėlto pavyzdine laikoma spektaklio versija su Nikolajumi Karačencovu ir Jelena Šanina - pirmaisiais N.Rezanovu ir Končita.
„Aš tavęs niekada nepamiršiu“
Įvykiai, apie kuriuos pasakojama roko operoje, romantiški, o pagrindiniai herojai kupini meilės ir pasiaukojimo. Tikrovė nuo meninės išmonės skiriasi, bet, kad ir kaip keista, nežymiai. Kai 1806 m. „Junona“ ir „Avos“ atvyko į Kaliforniją, ispanai sutiko rusus nedraugiškai ir atsisakė jiems ką nors parduoti. Tačiau gana greitai San Fransisko gubernatorius Chosė de Argueljas (Jose de Arguello) neatsilaikė prieš N.Rezanovo diplomato talentą įtikinėti ir jo žavesį, juolab grafą įsimylėjo gubernatoriaus dukra, gražuolė Marija de la Konsepsjon (Maria de la Concepcion), arba trumpai - Končita. Nors N.Rezanovui buvo jau 42-eji, jis neprarado nė kiek savo patrauklumo, be to, buvo garsus, turtingas ir priklausė aukščiausiems visuomenės sluoksniams. Amžininkai tvirtino, kad Končita troško ištekėti už rusų grafo ne tik iš meilės, bet ir iš išskaičiavimo, neva ji svajodavusi apie prabangų gyvenimą Peterburge, tačiau vėlesni įvykiai įrodė, kad jos jausmai N.Rezanovui buvo nuoširdūs.
San Fransiske grafas praleido iš viso šešias savaites, bet per tą laiką sugebėjo sėkmingai įvykdyti savo misiją ir net daugiau: gavo maisto Aliaskos badaujantiesiems, užsitikrino ispanų gubernatoriaus paramą ir susižadėjo su Končita. Iš pradžių Končitos tėvai nenorėjo leisti dukters už rusų grafo, įtikinėjo ją atsisakyti tokių netikėtų vedybų, bet Končita buvo nepalenkiama. Tada jiems liko tik palaiminti sužadėtinius, bet galutinį sprendimą dėl vedybų turėjo duoti Roma. Kelyje į laimę atsirado kliūtis. N.Rezanovas buvo stačiatikis, Končita - katalikė. Norėdamas gauti leidimą vesti, Nikolajus turėjo pateikti prašymą imperatoriui Aleksandrui I, kad šis užtartų juos prieš Romos popiežių. Gavęs Končitos pažadą laukti jo dvejus metus, kol jis rūpinsis leidimu, N.Rezanovas su krovinių pilnais laivais iškeliavo į Aliaską, o vėliau - pas imperatorių į Peterburgą. Tačiau atšiauri rusiška žiema ir ilga kelionė per Sibirą pakirto diplomato jėgas. Stipriai persišaldęs, N.Rezanovas beveik dvi savaites pragulėjo be sąmonės karščiuodamas. Sunkios būklės jis buvo atgabentas į Krasnojarską, kur 1807 m. kovo 1 d. mirė. Kai Končitą pasiekė žinia apie grafo mirtį, ji nepatikėjo. Ištikima pažadui, ji laukė N.Rezanovo ir visus metus kasryt ateidavo ant aukšto kyšulio, iš kur buvo matyti vandenynas. Vėliau gražiai merginai piršosi geriausi Kalifornijos jaunikiai, bet visi gavo neigiamą atsakymą. Končita liko ištikima mirusiam grafui ir paskyrė savo gyvenimą labdarai ir indėnų švietimui, tėvynėje buvo praminta La Beata - Palaimintąja. Po 35 metų Marija Konsepsjon įstojo į vienuolių ordiną. Ji mirė sulaukusi 67-erių, šalia jos kapo Šv.Dominyko kapinėse pastatyta stela jos ištikimybei ir meilei atminti. Dėl visame pasaulyje žinomos roko operos įvyko simbolinis nelaimingųjų įsimylėjėlių susijungimas. 2000 m. miesto, kuriame palaidota Končita, šerifas atvežė saują žemės nuo ispanės kapo ir išbarstė ją ties vieta, kur Krasnojarske palaidotas N.Rezanovas. Ant grafo kapo pastatytas paminklas, kuriame iškaltos eilutės iš garsiojo romanso „Aš tavęs niekada nematysiu, aš tavęs niekada nepamiršiu“.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
