Dainius Razauskas, mokslininkas baltistas:
Tiesą sakant, pasaulį valdo ne ekonomika, ne pinigai, ne daiktai, o mintys. Mintis sužadina ir formuoja gausybė dalykų, bet lengviausiai prieinama ir paveikiausia minčių žadintoja - žiniasklaida. Pirmiausia - regimoji ir girdimoji. Todėl į televiziją, kaip į galimybę atakuoti visuomenės mintis, Lietuvos priešų kėsinamasi nuolat.
Atsimename laikus, kai rusai primityviai su tankais atvažiavo mūsų televizijos užimti. O dabartinė televizija yra jau užimta, tik užimta šiuolaikiškesnėmis, subtilesnėmis konjuntūrinėmis priemonėmis. Visi žinome dvi žmonių valdymo priemones - rimbą ir ragaišį. Tad štai, rusams nepavyko mūsų palaužti rimbu, o Vakarai tai pasiekė ragaišiu. Pasirodo, Lietuvos žmonės nebijo už Tėvynę mirti, kentėti, būti į Sibirą išvežti, bet jie bijo, kad praras dalį savo planuojamų pajamų arba darbą.
Pamenate 1990 metus, kai Lietuvoje buvo dvi televizijos: viena - transliuojama iš Kauno, laisva, kita - iš Vilniaus, okupantų? Okupuotą televiziją nuo laisvos atskirti buvo nepaprastai lengva - net nepaisant to, ką skelbia, net televizoriaus garsą išjungus, vien iš laidų vedėjų veidų, žvilgsnių, šypsenų... Taigi tuo pačiu principu žvilgtelėję į veidus dabartinėje televizijoje galime teigti neabejodami: televizija šiandien yra okupuota. Okupuota Briuselio? Ne. Manau, tikrasis priešas yra kur kas arčiau - Lietuvoje, iš dalies - ir kiekvieno mūsų viduje. Tai žmonės, užvaldyti žemų paskatų, žemų troškimų ir gudriai įsisukę į valdymo mechanizmą.
Esu iš tų neskubrių Lietuvos žmonių, kurie vis atidėliojo įsigyti skaitmeninį televizorių iki atjungiant analoginę. Nuo to laiko likau be televizoriaus ir vis raginau save įsigyti, bet tai pas draugus, tai kavinėje užmetęs akį į tai, ką rodo, iki šiol nerandu motyvo tam televizoriui pirkti. Programų kokybę galima palyginti nebent su komos būklės esančiu ligoniu, kuriam aparatais palaikomos minimalios gyvybinės funkcijos, idant neužgestų. Bet gydyti nė nemėgina.
Televizija jau seniai seniai nekalba tiesos. Nesakau, kad ji nuolat meluoja, bet juk nenorint kalbėti tiesos nebūtina meluoti - galima tiesiog nekalbėti aktualiomis visuomenei temomis, labiausiai viešinti ir aktualizuoti marginalius dalykus, o patys svarbiausi dalykai Lietuvos žmonėms niekaip nepristatomi. Čia verta prisiminti FNTT vadų V.Gailiaus ir V.Giržado atleidimo, o taip pat Garliavos istorijas. Visuomenė supjudyta tarpusavyje, maitinama kažin kokiomis sutirštintomis emocijomis, pasiruošę guldyti galvas dėl savo nuomonės, o juk nieko nežino - svarbiausi klausimai visuomenei iki šiol ne tik neatsakyti, bet net ir neištarti.
Akivaizdu, kad tai ne aplaidumas ar neprofesionalumas - visa tai daroma labai sąmoningai ir, jei pastebėjote, visi televizijos žurnalistai, kurie (net nepaisant požiūrio) mėgino liestis prie išties aktualių Lietuvai temų, jau yra atleisti. O vietoj jų atėję - net iš veidų matyti, kaip stipriai jie suimti už bambagyslės. O už bambagyslės šiandien imama pinigais. Teoriškai žmogui palikta galimybė būti laisvam, bet už laisvę niekas nemoka pinigų. Todėl išdidaus skurdo daugelis neatlaiko ir ima judėti pinigų link. Atrodytų, kas čia blogo. Tik štai žmogiška būsena - kai galva vadovauja pilvui, o ne atvirkščiai.
Visada atsiras norinčių ir mėginančių gyvybinius Lietuvos indus pastverti į savo rankas. Tai natūralu. Svarbiausia yra tai, ar tie indai leidžiasi paimami į rankas, ar nesileidžia. Čia panašiai kaip su žmogaus imunine sistema - bakterijų ir mikroorganizmų aplink mus visuomet knibžda, tačiau suserga tik tie, kurių organizmas netekęs atsparumo. Todėl kalbėti reikia net ne apie konkrečias laidas, o apie televizijos nuostatas. Dabartinė vyraujanti nuostata - arogantiškas neigimas. Televizijai ne tiek svarbu pasakyti ką nors pačiai, kiek paneigti, paniekinti ir sutrypti konkurentų nuomonę, net nesvarbu, kokia ji būtų. Žodžiu, komunikacija ne kuriama, o atvirkščiai - dekonstruojama, kitaip tariant - gniaužiama bet kokia žiūrovų sąmonės veikla.
Vienoje pusėje - Radžis, Bunkė ir klegančioji puota maro metu, kitoje pusėje - organizuoti pokalbiai, šiukštu neužkabinant tikrų problemų. Net skirtingų nuomonių tame pačiame kanale neliko, net kviestiniai kalbėtojai ėmė niekuo nesiskirti nuo televizijos darbuotojų. Jau iš "Šerloko Holmso nuotykių" žinome, kad bet kokio norimo laiško turinį galima sudėlioti iš žodžių, iškirptų iš laikraščių. Lygiai taip galima elgtis ir su laidų svečiais - kviesti tik tuos, kurie pakalbės TINKAMAI.
Lietuvoje veikiančių televizijų moto senas ir visiems žinomas: duonos ir žaidimų. Maždaug pusė laidų pasitelkiama ekonomizmo ideologijai, siekiančiai mus įtikinti, kad visa, ko šiame pasaulyje geidžiame, yra duona, o likusi dalis - tai jau vadinamieji žaidimai, kad žmogus užsimiršęs kvailai vypsotų. Patys televizininkai į visuomenę nuosekliai ir aktyviai kemša visiškai neargumentuotą ir žiūrovų poreikiais visiškai nepagrįstą tezę, kad šiuolaikinė televizija yra skirta tik pramogai. Jiems aš taip pat be argumentų atsakau: ne.
Man tapti televizijos vadovu tikrai negresia, bet jeigu įsivaizduotume, kad tapau, pirmiausia pasistengčiau pristatyti visas visuomenėje gyvuojančias nuotaikas, visus pagrindinius judėjimus ne tam, kad juos palaikyčiau, o kad žiūrovas galėtų susidaryti aiškų vaizdą ir pats analizuotų situaciją, kad visi skirtingų minčių, pasaulėjautų, pasaulėvaizdžių, nuotaikų daigai būtų kiek įmanoma sąmoningi.
Pavyzdžiui, Vasario 16-oji. Televizijose matome kažin kokį fasadinį šventimą ir susidarome įspūdį, kad šventė neturi atliepio lietuvių širdyse ir šventimas jos nykus bei neįdomus. Bet juk yra ne taip - nuėjau į buvusį "Tėvynės" kino teatrą, šiandien virtusį "New Jork" klubu (tai, beje, irgi simboliška ir nemaža pasako), kuris Nepriklausomybės šventei tautinio jaunimo savomis lėšomis buvo išpirktas ir vėl tapęs "Tėvyne", ir patyriau didžiulę šventę matydamas, kaip dainomis ir posmais žmonės švenčia Lietuvos Nepriklausomybę iš visos širdies. Arba festivalis "Mėnuo Juodaragis". Ten skamba pati geriausia, įdomiausia šiuolaikinė lietuvių muzika (tikrai geresnė, nei galime pamanyti, žiūrėdami televizorių), be to, tai pačios gyviausios kultūros reiškinys - ten skaito paskaitas žymiausi šalies baltistai, etnologai, istorikai, ten nagrinėjami esminiai tautai aktualūs klausimai... Tačiau televizijos apie šį festivalį net girdėti nenori - Radžio žmonos paieškos jiems atrodo svarbiau. Mokslas, menai, viešoji kultūra, pilietinės iniciatyvos iš tiesų Lietuvoje juk nestovi vietoje - virte verda, tačiau žiūrėdami televizorių susidarytume priešingą vaizdą.
Antras svarbus dalykas, kurį atgaivinčiau, - forumai. Ne surežisuoti, o tikri, diskusijos, siekiant išsiaiškinti. Valstybės žaizdas juk reikia gydyti, o ne apsimesti, kad jų nėra. Manau, taip televizija būtų kaip taikos ir santarvės vieta, padedanti susikalbėti konfrontuojančioms pusėms. Manau, jei, pavyzdžiui, lietuviai ir lenkakalbiai šalies gyventojai savuosius santykius aiškintųsi forumuose, atsirastų galimybė mums susidraugauti. O tyloje pagieža, maitinama ne visada tiesa grįstais gandais ir mitais, tik dar labiau įsikeroja.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
