Europos vizija - Niekas su rausvu sijonėliu

Nebinarinis - nei vyras, nei moteris. Arba ir vyras, ir moteris viename.

Tas berniukas puikiai atskleidė „Euroviziją", o tiksliau - Europos viziją. Joje vis labiau bus pageidaujami visiškai nusinulinę žmogiškieji pavidalai. Atsižadėję vardo, lytiškumo ir tikslaus apibrėžimo bei kontūrų. Tiesiog apdūmavusios žmogystos rausvais sijonukais. Kiauksinčios laibais balsiukais.

Visai nesistebiu, kodėl Dainius Žalimas per prezidento rinkimus surinko tik 3,55 proc. balsų. Net potencialius LGBT fanus - D.Žalimo gerbėjus - atbaidė ir pribloškė „Eurovizija". Juk viena, kai scenoje strykčioja lesbietė ar gėjus. Pvz., prašo luktelt. Bent suvoki, kas jis toks. O visai kas kita, kai scenoje klykauja kažkoks „mes". O laiko nėra net luktelėti, kad susivoktum, kas vyksta. Nors scenoje matai vieną personą, bet ji-jis prisistato ne „aš", bet „mes". Ignoruodamas/-a aritmetiką.

Na ir kaip tada prezidentas D.Žalimas gintų „konstitucinę" teisę į vienos lyties partnerystę ar santuoką, jei ta žmogysta rausvu sijonuku jau pati savaime yra „mes". Dviese viename sijone. Kažkokia non-binary. O gal queer? Ar dar kažkokia. Gal iki kitos „Eurovizijos" dar kažkokį apibrėžimą susigalvos. Pvz., jaučiuosi vištos ir morkos hibridu.

Taip, tas Nemo tikrai vykusiai straksėjo, balansavo ant didžiulės lėkštės. Nė karto nenukrito. Na, ir balsiukas dar ne visai spiegiantis, mykiantis ar dejuojantis. Tačiau, kokia kryptimi sliūkina ta Europos vizija? Kuri mažiausiai maskuojasi per „Euroviziją". Ogi Europa sąmoningai išsikastruoja. Kuo toliau, tuo labiau atsisako daugintis. Ir istoriškai būdama pačiu seniausiu pasaulio žemynu sąmoningai renkasi ne išmintį, patirtį, bet suvaikėjimą. Kiauksinčią paauglystę. Besigrabaliojančią apie savo organus.

Tai paauglystė jau vien dėl to itin gaili, kad kiauksi, paaugle apsimetinėja senučiukė. Matyt, ištikta demencijos, vadinamos tolerancija. Vedančios į džiugią eutanaziją. Tad demencija-tolerancija-eutanazija, o finalas - Nemo, tai yra, Niekas. Taip ir įsivaizduoju į tą Nieką spoksančią Europos Komisijos Uršulę. Apsimetančią, kad ją tas vaizdas labai džiugina, o viduje - pasibaisėjusią. Jei viena Europos Merkelienė iki šiol apsimeta, kad ją labai džiugina Berlyno arabai, tai kita Europos Uršulė irgi sugeba apsimesti silpnaprote.

O mes? „Eurovizijoje" dalyvaujame nuo 1994 m. Pirmąjį pasiuntėme Ovidijų Vyšniauską. Vyrą, dainuojantį baritonu-bosu, kurio niekaip nesupainiosi su moterimi ir neapvilksi rausvu sijonuku. Na, ir ką ? Europos vizijai tikras vyras netiko. Lygiai taip pat, kaip netiko tikros moterys. Tiko tik barzdotos.

Tad ir mes susipratome. Ėmėme siųsti Europos vizijai jaunus, liaunus aivarus, sašas, donius, beltus, vaidus ir t.t. O kad žiūrovų psichika neapsunktų, dar trumpinome jų vardus, pavardes. Ruošėme Europos vizijai vieno kąsnio sumuštinukus. Dar siuntėme Jurgį, parodžiusį Europai blizgančius „triusikus". Ir vis vien neįtikome. Neprarijo. Vis mums, lietuviams, to tikrojo europietiškumo pritrūksta. Vis nepataikome į viziją. Vis per daug normalūs.

Kita vertus, kiek mums dar reikėtų lytiškai pasikeisti, meniškai išsivartyti, psichiškai nusiobliuoti, kad prisitaikytume prie Europos vizijos? Tad tenka tik kapituliuoti ir atsainiai, ironiškai stebėti kasmet mūsų akyse demonstruojamą Europos išsigimimo istoriją. Kasmet vis naują tos graudžios istorijos skirsnį.

Sako, tai viso labo šou. Bet šou turi atspindėti tendencijas. Vyraujančius visuomenės (žiūrovų) poreikius. Alkani nori regėti maistą. Ištroškę - vandenį. Sušalę - Karibus. Perkaitę - Alpes. O moraliai išsigimstantys - įvairiausius kryptelėjimus. Tai ne kažkoks metinis konkursas, bet Europa jau šliaužioja po sceną kaip tatuiruota, sado-mazo nuogalė, kaukia kaip laukinė kalė Sacharoje, o liauni europiečiai vyriokai tik inkščia, mykia ir kažko švelniai gailauja.

Tačiau ar mes visi tokie? Lietuvos žiūrovai daugiausiai balų skyrė ne šveicarui su sijonuku, bet Ukrainai ir Kroatijai. Nors čia niekas neparodė nei nuogo užpakalio, nei sijonuko. Tad iš tikrųjų galima kalbėti apie skirtingų greičių Europas. Viena išsigimsta greičiau. O kita - tik žiūri apstulbusi. Lyg ir bando prisitaikyti, bet nenori.