Molbertas Vilniuje, kinas Tbilisyje

Pagal kino režisierių tankumą Lietuva tikrai nesivelka Europos uodegoje, bet pagal kino produkcijos kiekį - sunku būtų tam priešgyniauti. Pagal kiekį - režisierių aiškiai per daug. Proporcijos nesipjauna tik
kino dailininko atžvilgiu - diplomuotas specialistas yra vienas Lietuvoje ir tas pats ne vietinis. Jurijus Grigorovičius.

Dailininkas gimė Kazachstane. Mokėsi Ukrainoje, Dagestane. 1990 metais baigė Kinematografijos institutą Maskvoje, kur net šiais laikais nemerdi kino industrija, jį baigęs atsikėlė Vilniun, kur, pesimisto akimis, apskritai nunykusi kino kultūra.

Kiną keičia paveikslai

Žinoma, jo padėties išskirtinumas dar nereiškia, kad jis būtinai dirba tame vieninteliame vaidybiniame filme, kurį titaniškomis pastangomis pavyksta sukurti per metus (apskritai dailininkų Lietuvoje irgi yra per daug). Bet tai nereiškia, kad J.Grigorovičius buvo ar yra apeinamas garsiųjų Lietuvos kino meistrų. Jam yra tekę dirbti su režisieriais Šarūnu Bartu („Trys dienos“, „Namas“, „Laisvė“), Audriumi Stoniu („Paskutinis vagonas“), Audriumi Juzėnu („Vilniaus getas“). Paskutinis šio režisieriaus ir J.Grigorovičiaus tandemo vaisius - vaidybinis filmas „Ekskursantė“ - jau keleri metai bando skintis kelią pas žiūrovą, bet jam baigti vis dar stinga lėšų. (Jis yra dirbęs ne tik su šiais ir ne vien tik tėvyninės kino industrijos veikėjais, bet šitą skyrių dėl apimties tiesiog paliksime kitam kartui). Na, o kai nėra nei lėšų, nei kino, ateina laikas dailei, kam ir ruošėsi paskirti savo gyvenimą jaunystėje J.Grigorovičius. Jis ketino studijuoti dailę, bet atvykęs į stojamuosius Maskvoje atsitiktinai susipažino su vienu režisieriumi, o jam vaikino piešiniai pasirodė kinematografiški: ar jis nebandęs stoti į kino institutą?

Pabandė ir nepasigailėjo: dvi pamėgtos kūrybos šakos dabar vaduoja viena kitą. Vis dėlto pirmumas, regis, teikiamas kinematografijai, nes jis ateina iš šalies, nes jis dažnusyk yra dailės įkvėpėjas: „Piešti pradėjau, anot mamos, tuo pačiu metu kaip ir sėdėti. Mano paveikslai išties kinematografiški, juose daugiau literatūros, poteksčių. Stengiuosi neapsiriboti vienu žanru, - pasaulis toks įvairus, kad norisi išbandyti ir peizažą, ir portretą, norisi eksperimentuoti dailės technikos srityje. Kai imsiu save riboti, manau, kaip dailininkas būsiu miręs...“

Dailininkas yra dalyvavęs daugybėje grupinių ir surengęs nemažai personalinių parodų. Tiek Lietuvoje, tiek svetur. Turint galvoje, jog jis nemėgsta rodyti tų pačių darbų, galima daryti išvadą, kad to laiko būta daug arba kad jis labai produktyvus. Jo nuomone, kiekviena nauja paroda turi atspindėti naują lygį, o tų pačių paveikslų nešiojimas iš vienos galerijos į kitą tėra frazės „labai norisi valgyti“ iliustracija.

Geltonas sniegas kalnuose

Pernai dailininkas turėjo įdomaus darbo toli nuo Vilniaus - Rusijoje ir Gruzijoje. „Po kiekvieno projekto tampu kitoks, todėl ir tapau kitaip. Kartais prasibundu ir net nebežinau, kokioje šalyje, kokiame mieste, kokiame projekte esąs, - sako J.Grigorovičius. - Kai keliauji, po kiekvieno projekto norisi bent kiek laiko pabūti savo laike, savo erdvėje, su savo mintimis. Man visada įdomu suprasti, kaip aš pasikeičiau ir koks esu dabar“.

Tačiau yra projektų ir vaizdų, kurie užvaldo ilgam ir net po didesnės pertraukos neužgožiami naujesnių patirčių - toks yra Marokas, kur jam teko dirbti su režisieriumi Š.Bartu. Šios šalies gamtovaizdį piešia iš atminties, ten dirbdamas tiktai darė eskizus. Dabar sako norintis perkelti ant drobės vienos kalnų perėjos paveikslą. „Vieną dieną Gruzijoje lijo keistas purvinas lietus, - prisimena dailininkas, - ir jis spalvino mus, mūsų drabužius ir visą miestą geltonai. O kai važiavome kalnų perėja, išvydome uolas, kurias dengė geltonas geltonas sniegas. Baltas dangus, juodos uolos ir geltonas sniegas, mano pojūčiuose netrukęs virsti smėliu...“

Raudonos vyšnios sniege

Jo studijoje Antakalnyje ant sienos it dekoracija sukabintos skaros. Tai spalvų santykiai, paaiškina, kurie jam reikalingi filmuose: „Šita skarelė iš Maroko, dovanota senelės, kuri filmavosi Š.Barto filme, šita iš Gruzijos, šita skarelė mano mamos, kurios jau nebėra tarp gyvųjų...“

Čia apstu daiktų, sukritusių po įvairių filmavimų įvairiuose kraštuose. Paprastai po kiekvieno didelio darbo atsiranda ne tik naujų personažų, bet ir naujų miestų, ir naujų daiktų. Jie nenusėda amžiams nelyg dulkės, o kiekvienas iš jų turi šansų vėl ir vėl išnirti būsimų filmų epizoduose.

Gruzijoje režisierius Georgijus Paradžanovas, garsaus režisieriaus Sergejaus Paradžanovo sūnėnas, kūrė filmą apie šeštojo dešimtmečio Tbilisį. Dailininkui padarė įspūdį scenarijus, grįstas to meto prisiminimais, pasitelkiant sapnus ir net mistiką. Įsivaizduokite sode pro vyšnių kekes baltuojant sniegą, įsivaizduokite voratinkliais aptrauktam rūsy daugybę butelių, kuriuose saugomi sapnai... Tai toli gražu ne sunkiausios užduotys, kurias lukštenti tenka kino dailininkui.

„Sukrečiantis dalykas yra kinas, - sako J.Grigorovičius, - tai savotiška laiko mašina, nukelianti mus į buvusį ar būsimą pasaulį. Žinoma, šiuolaikinį filmą galima sukurti ir be dailininko, tačiau istorinio - neįmanoma. Gaila, kad Vilniuje rasti aplinkos istoriniam filmui vis sunkiau. Senamiesčio namai naujoviškais langais, apkaišyti televizijos antenomis, vamzdžiais, norint sukurti praėjusios epochos aplinką, reikia dekoracijų, vadinasi, ir didelių pinigų“.

Maskvoje su rusų režisieriumi Genadijumi Sidorovu pernai kūrė eksperimentinį filmą „Šuns akimis“, o šių metų birželį tarptautinėje dailininkų stovykloje Nidoje J.Grigorovičių pasiekė žinia apie staigią jo mirtį: „Kai draugai išeina iš gyvenimo, supranti, kad turbūt svarbiausia gyventi dabar ir planuoti nebent artimiausią ateitį, nes tavo tolimesnis kelias yra nužymėtas iš viršaus... Svajonės, žinoma, gerai, jos kaip švyturėlis, kuris šviečia ir padeda gyventi, bet reikia stengtis maksimaliai išgyventi kiekvieną valandą, kiekvieną sekundę.“

Kino dailininkų kursas

Bet maksimaliai sverdamas sekundes, kino dailininkas tikisi, kad kultūra Lietuvoje sulauks didesnio dėmesio, kad kinas atsigaus, ir jau dabar tariasi, kad Muzikos ir teatro akademijoje atsirastų kino dailininkų kursas. Jeigu derybos pavyks, kitąmet šioje mokslo įstaigoje turėtų rastis grupelė būsimųjų kino profesionalų. Šiuo atžvilgiu J.Grigorovičius neieško sau naudos - dėstyti, jo nuomone, parankiausia išėjus į pensiją, o jam iki jos dar toli, be to, turįs savų planų. Jau šiemet ketina kurti filmą, pats bus ir scenaristas, ir režisierius, ir operatorius, ir dailininkas, na, o muziką parašys sūnus. Filmuos „normalaus“ fotoaparato, kurį neseniai įsigijo, kamera, nors, regis, ir „muilinė“ tokiam talentingam žmogui kaip Jurijus, - ne kliūtis. Ja darytų nuotraukų parodas yra surengęs bent kelias.

Dar liko neatsakytas vienas klausimas. Kodėl šiam talentingam kino dailininkui, klajojančiam po filmus ir šalis, vis dėlto Lietuva tapo namais. Matyt, todėl, kad iš čia kilusi jo žmona. Kad jis su kitais budėjo prie Parlamento 1991-ųjų sausį. Juk natūralu: ką nori apginti, brangini. Ką brangini, stengiesi apginti. Juk tiesa?

Svarbiausi apdovanojimai

2006 m. - EMMY („Emmy Awards“) prizas už geriausią dailininko darbą televizijos filmuose „Juodoji mirtis“, „Leonardo da Vinci“ (režisierius Robas Gardneris (Rob Gardner)

2007 m. - „Peer Awards“ prizas už geriausią dailininko darbą kino filme „Musulmoniškoji Ispanija“ (režisierius R.Gardneris)