Meinardas Valkevičius - legendinio animacinio filmuko „Baubas“ kūrėjo Iljos Bereznicko mokinys. Tarptautiniuose festivaliuose ne vienu apdovanojimu įvertintas jaunasis animatorius svajoja pelnyti JAV kino meno akademijos pripažinimą. Pasak jo, lietuvių animacija gali lengvai varžytis su pasaulinio lygio kūrėjų darbais.
- Animacijos kūrimu susidomėjai būdamas 13-os. Paprastai tokio amžiaus paauglius domina koviniai filmai ar kompiuteriniai žaidimai. Kas tokio amžiaus jaunuolį paskatino užsiimti vizualiniu menu?
- Pirmiausia norėjau lankyti automobilių modeliavimo būrelį, tačiau ten nebebuvo vietų, todėl tėtis užrašė į animaciją. Matė, kad turiu potencialo piešti. Netrukus supratau, kad tai bus mano gyvenimo profesija.
- Manai, kad animacija galima sudominti ir suaugusius žmones?
- Lietuvoje nuo senų laikų likęs požiūris, kad animacija turi būti skirta tik vaikams. Visai ne. Yra filmukų, skirtų mažiesiems, bet yra gausu animacinių filmų suaugusiems žiūrovams. Pavyzdžiui, animacija labai plačiai paplitusi Japonijoje. Ten yra populiarūs įvairaus žanro animaciniai filmai. Netgi erotiniai. O pas mus, ko gero, dar „Labanakt, vaikučiai“ laidos laikais įsišaknijo požiūris, kad animacija turi būti skirta tik jaunosios kartos žiūrovams. Tiesa, dabar jis šiek tiek keičiasi. Televizijos eteryje sėkmingai rodomi tokie animaciniai serialai kaip „Family guy“ („Šeimos bičas“), „South Park“ („Pietų parkas“), „Simpsonai“, skirti vyresnei auditorijai.
- Seniau kurti animaciją - piešti rankomis kiekvieną besikeičiantį judesį - buvo kruopštus ir sunkus darbas. Dabar viskas daug paprasčiau - filmukai kuriami kompiuteriais. Kaip animacinius filmukus kuri tu?
- Senoji animacija išties buvo sunkiai kuriama. Reikėdavo piešti vaizdus ant popieriaus, po to juos spalvinti, nufilmuoti. Dabar animatoriams padeda kompiuterinės technologijos. Piešiame nebe ant popieriaus, o tiesiai ant planšetės, kurią nuskaito kompiuteris. Žinoma, moku kurti animaciją ir senuoju būdu. Piešdavau ant popieriaus, per naktis skenuodavau. Tačiau naudotis modernesnėmis priemonėmis yra daug patogiau. Filmukus kuriu ir 2D ir 3D formato.
- Kur galima pamatyti šiuolaikinės lietuviškos animacijos?
- Jos ne taip jau daug ir sukuriame. Šios meno šakos finansavimas yra minimalus. Dažniausiai šiuolaikinės animacijos filmų galima pamatyti kartą per metus vykstančiame tarptautiniame tokių filmų festivalyje „Tindirindis“.
- Manau, daug kas tik gūžtelėtų pečiais - jei jau geras vaidybinis kino filmas Lietuvoje sukuriamas retai, tai ką kalbėti apie animaciją... Ar tokie žmonės iš tiesų būtų teisūs?
- Animatorių vaizduotė yra labiau išlaisvinta nei vaidybinių filmų kūrėjų. Jie kuria visiškai kitokius filmus. Animatoriai turi posakį, kad jei kuri filmą, kurį galima nufilmuoti, tada jau geriau jo nekurk. Lietuvos animacijos kokybė būtų daug aukštesnė, jei turėtų didesnį finansavimą. Pavyzdžiui, komercinės reklamos, už kurias moka klientai, yra labai kokybiškos.
Tikrai nenusileidžia pasaulinio lygio animacijai. O kurti animacinius filmus už dyką nėra lengva. Už ką animatoriai duonos nusipirks? Menininkai taip pat valgyti nori, bet finansavimo negauna, todėl eina į komercijos sritį. Savo malonumui kuria tik laisvu nuo darbo metu, naktimis. Pavyzdžiui, savo bakalauro darbo filmą išsiunčiau į Ameriką. Ten jis sėkmingai dalyvauja įvairiuose festivaliuose. Kodėl nerodžiau jo čia? Lietuvos rinkai jis nelabai patiktų, nes yra toks, kokį mėgsta didžioji dalis žiūrovų, o ne trys žmonės. Noriu kurti animaciją, kuri patiktų visiems.
- Viename iš Vilniaus kino teatrų jau antrus metus vedi viešus animacijos kursus. Papasakok apie tai plačiau.
- Man animacija labai patinka, todėl labai norėjau užkrėsti ja ir kitus. Žinoma, nesu pirmasis animatorius, mokantis šio meno paslapčių, tačiau kino teatre dar niekada nebuvo animacijos paskaitų. Be to, norėjau pasidalyti su kuo nors savo įgytomis žiniomis ir patirtimi. Džiugu, kad vis daugiau žmonių domisi šia vizualine meno kryptimi. Dabartinė animacija yra labai patobulėjusi. Seniau animatoriai neturėjo galimybių lankytis pasaulio festivaliuose, stebėti besikeičiančių tendencijų. Dabar viskas pasiekiama ir internetu, kuris formuoja novatorišką žmonių skonį. Aš pats per dieną pažiūriu nuo kelių iki keliolikos naujų animacinių filmų. Nes pasaulyje kasdien jų išeina labai daug.
- Įdomu tai, kad, nepaisant modernių technologijų, geriausiu visų laikų animaciniu filmu prieš kelerius metus buvo išrinktas „Ežiukas rūke“...
- „Ežiukas rūke“ yra sukurtas animatoriaus genijaus. Filme svarbiausia yra istorija. Technika yra antrame plane. Jei siužetas žiūrovo neintriguoja, jo dėmesio neišlaikys ir profesionaliai padaryta animacija.
- Animatoriai filmams patys kuria siužetus?
- Sovietmečiu animatoriai adaptuodavo įvairius siužetus iš knygų, pasakų. O šiais laikais žmonės nori ko nors naujo, kitokio. Todėl ir animatoriams reikia stebinti žiūrovą. Pavyzdžiui, aš kuriu viską nuo A iki Z. Man patina ne tik animuoti, bet ir kurti istorijas.
- Minėjai, kad tavo svajonė pelnyti JAV kino meno akademijos apdovanojimą. Ji - reali kūrėjui iš Lietuvos?
- Už animaciją - tikrai įmanoma gauti. Bent jau aš apie tai svajoju. Svarbiausia - turėti ko siekti. Tada svajonės anksčiau ar vėliau išsipildys. Tačiau iš pradžių noriu išleisti kelis pradėtus kurti animacinius filmų serialus.
DOSJĖ
GIMĖ 1987 m. kovo 11 d. Vilniuje.
IŠSILAVINIMAS Vilniaus dailės akademija, animacija.
PASIEKIMAI 2005 m. „Pravda“ festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią animacinio filmo scenarijų. 2010 m. Tarptautinių filmų festivalio „Tindirindis“ prizininkas. 2009-2010 m. Kino mėgėjų sąjungos pripažintas geriausių animacinių filmų autoriumi.
Parengta pagal "Vakaro žinių" "Geras!"