Žurnalistas Skirmantas Pabedinskas valandų valandas gali pasakoti linksmas istorijas, nutikusias per ilgametę darbo televizijoje praktiką. Visos jos prasideda taip: „Kartą filmavau siužetą „Panoramai“...
Taigi kartą S.Pabedinskas nuvažiavo į Rokiškį filmuoti Liongino Šepkos medžio drožėjų konkurso uždarymo.
Tąkart konkurso laureatu buvo išrinktas jau legendinis tapęs rokiškėnas medžio drožėjas iš Degenių kaimo Venecijus Jočys. Jį jau buvo išgarsinęs ne tik režisierės Janinos Lapinskaitės filmas „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, bet ir itin originali akcija. Stojimo į Europos Sąjungą dieną, kai šalies gyventojai buvo kviečiami vienu metu įjungti visas šviesas, Venecijus, kad Lietuva geriau būtų matoma iš kosmoso, supleškino savo kluoną.
Taigi tąsyk originalusis V.Jočys, tapęs drožėjų drožėju, pateko į S.Pabedinsko objektyvą. Užlietas tokio dėmesio, jis panoro žurnalistui atsidėkoti.
„Rinkis ką nori, plačiu mostu man parodė savo drožinius Venecijus, - prisimena S.Pabedinskas. - Pagalvojau, kur aš juos dėsiu. Todėl bandžiau mandagiai atsisakyti. O jis pristojęs: „Pasakyk, išdrošiu ką nori“. Aš juokais ir leptelėjau: „Išdrožk tu mane karste gulintį su kamera“. Maniau, nepriims už rimtą pinigą ir pamirš.
Po kiek laiko jis man skambina: „Atvažiuok pasiimti, išdrožiau kaip prašei“. Specialiai į Rokiškį važiuoti laiko neturėjau, tai tas kūrinys taip ir liko pas Venecijų kambaryje. Kai kas nors ateidavo, jis vis parodydavo S.Pabedinską karste išdrožęs.
Paskui vienoje kompanijoje Venecijus nusprendė, kad velionis jau gana pašvinkęs, todėl jį reikia palaidoti. Vyrai tvarkingai nunešė tą karstelį į kapinaites ir, kaip pridera, su visomis giesmėmis užkasė. O paskui visiems kalbėjo: „Va čia Pabedinskas palaidotas“.
Žinoma, tuo niekas netikėjo. Todėl Venecijus nusprendė mane ekshumuoti. Iškasė tą karstą ir parsinešė į namus.
Vieną dieną aš jam paskambinau, pranešiau, kad atvažiuoju. Įsukame į kiemą. Namo langai plačiai atverti, viduje girdėti kažkokie balsai. Įeinu - kambariukas toks lyg koplytėlė. Ant pakylos karstas, jo kampuose žvakidės. O virš karsto ant sienos - išdrožta kino kamera.
Prie karsto - Venecijus, šalia jo žmona, dar keli žmonės. Visi atsiklaupę ir rimtais veidais gieda.
Apžiūrėjau - karstas ąžuolinis, aplink vainikas kruopščiai išraižytas. Tikras meno kūrinys. Ir aš guliu. Išdrožtas taip preciziškai, kiekvienas veido bruoželis. Tikrai panašus. Ko norėti - profesionalo darbas“.
Tiesa, šio savo kūrinio žurnalistui Venecijus neatidavė veltui. Pačiupinėjęs S.Pabedinsko kaklaraištį ir išgirdęs, kad jis ne bet koks, o „Versace“, čiupo žirkles. Čekšt „Versace“ per pusę, kaukšt plaktuku prie sienos. „Honoraras“, - lyg niekur nieko pasiteisino nenuspėjamasis Venecijus.
Skirmanto Pabedinsko mėgstamas anekdotas
Kalbasi rusas, amerikietis ir prancūzas.
- Kiek tu turi automobilių? - rusas klausia amerikiečio.
- Tris, - atsako tas, - vienu važinėju į darbą, kitu į gamtą, o trečiu - į užsienį.
- Aš irgi tris, - įsiterpia prancūzas, - vienas man, kitas žmonai, o trečias - tolimesnėms bendroms išvykoms.
- O tu kiek turi? - dabar jau jie teiraujasi ruso.
- Vieną. Su juo važiuoju visur - į darbą, į svečius, į gamtą.
- Na, o kai reikia į užsienį? - neatstoja amerikietis su prancūzu.
- Į užsienį tai mes dažniausiai važiuojame su tankais.
