Advokatas, kuris negali atsispirti knygoms

Vilniuje gyvenantis advokatas ir aistringas knygų kolekcionierius Zenonas Kerutis (63 m.) įsigytas antikvarines knygas skaičiuoja tūkstančiais: erdviame bute ir namo rūsyje vos sutalpina 40 tūkst. knygų biblioteką. Jis - užkietėjęs mokslinių, ypač teisinių ir istorinių, knygų mėgėjas. Kaip sako, kadaise už įsigytą seno bičiulio biblioteką būtų galėjęs nusipirkti ir butą.

Pirmoji Z.Keručio bibliotekos knyga - F.Tuglaso „Mažasis Ilimaras“ - gauta dar vaikystėje, iš kaimynystėje gyvenusios šviesaus atminimo mokytojos Marijos Jočionytės rankų. „Kai buvau vaikas, domino nuotykių literatūra, paskui, tarybiniais metais, mumis traukė viskas, kas yra vakarietiška - Vakarų rašytojai. Norėjome sužinoti, koks gyvenimas Vakaruose, nes mes gyvenome už uždarų sienų. Bet kai baigiau universitetą ir tapau teisininku, mane labai sudomino teisės, ypač teisės istorijos dalykai. Taip pradėjau domėtis teisinėmis knygomis, patariamas šviesaus atminimo bičiulio Vytauto Raudeliūno. „Jeigu užsiimsi grožinėmis knygomis, tai nebeliks laiko mokslinei literatūrai“, - kadaise jis man pasakė. Maždaug nuo 1985 metų nebepirkau grožinės literatūros ir didesnį dėmesį pradėjau skirti mokslinei, ypač senajai teisei, t.y. teisės istorijai“, - pasakoja Z.Kerutis.

Labai praplėtė asmeninę biblioteką, kai daugiau nei prieš dešimtmetį įsigijo mirusio teisės istoriko V.Raudeliūno biblioteką, kurią sudarė maždaug 15 tūkst. teisės istorijos knygų ir periodikos leidinių, o taip pat didelį rankraštyną. „Mes artimai bičiuliavomės, kartu dalyvaudavome XXVII knygos mėgėjų draugijoje. Jo žmona ir dukra pasiūlė man nupirkti jo biblioteką, bet su sąlyga, kad nebus ardoma. Įsivaizduokite, kai iš V.Raudeliūno šeimos pirkau tokią biblioteką, už tą sumą galėjau nusipirkti ir butą, - nustebina Z.Kerutis, džiaugdamasis supratinga žmona Vita, kuri nepriekaištavo dėl tokio sprendimo. - Žmonai pasakiau: va yra toks dalykas, jeigu šį kartą nepirksiu, daugiau gyvenime man nebepasitaikys nupirkti, nes tokie dalykai nesimėto. Žmona neprieštaravo“, - sako įvairių kalbų antikvarines knygas kolekcionuojantis advokatas.

Z.Kerutis negali tiksliai suskaičiuoti, kiekgi jo namuose yra prikaupta knygų. Jis svarsto: per šitiek kolekcionavimo metų jų galėjo susikaupti arti 40 tūkst. Ar visas knygas kolekcininkas yra perskaitęs ar bent peržiūrėjęs? „Prieš dėdamas knygas į lentynas, aš turiu peržiūrėti ir sužinoti, kas yra knygos viduje - susipažinti su jos turiniu. O įdomesnius skyrius stengiuosi perskaityti. Vienas mano sūnus yra advokato padėjėjas, baigęs magistrantūrą universitete, o kitas - tarptautinio verslo magistrantūrą. Kai jie rašė kursinius darbus, nereikėjo vaikščioti į universiteto biblioteką, viską rado manojoje“, - sako apie tokio masto privačią kolekciją knygą „Mano biblioteka ir kaip aš ją komplektavau“ parašęs vyras.

Kaip susigaudyti tokioje knygų begalybėje, kai reikia konkrečios knygos, o šios tūno kiekviename kambaryje ir giliausiame kampelyje?

„Tos knygos, kurios padėtos pirmose lentynų eilėse, yra matomos, bet mano spintos gilios - knygos išdėliotos trimis eilėmis. Nežinai, kas yra antroje, trečioje eilėje. V.Raudeliūnas savo knygas katalogavo: kortelės yra sudėtos maždaug į trisdešimt bibliotekose naudojamų kataloginių dėžučių. Bet šiais laikais viską reikia permąstyti kompiuteryje - būtų žymiai patogiau. Tik nėra tiek laiko, o padėjėjo neturiu, vaikai tuo neužsiima. Jie pasižiūri, pasidomi, paklausia, kiek kainavo, nes turiu labai senų knygų. Seniausia - 1538 metų vokiečių teisinė knyga, kuri buvo išleista dar anksčiau negu Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Kartais užtinku knygą ir tiksliai nežinau, ar aš ją turiu, ar neturiu. Kataloguose nerandu, ypač svetimame kataloge, kurį tvarkė V.Raudeliūnas. Tada ieškau senojo egzemplioriaus, bet ne visuomet pavyksta rasti, nes nežinau, kokioje lentynoje jis padėtas“, - pasakoja advokatas, dėl šios priežasties kiekvienam knygų kaupinam kambariui, kiekvienai spintai ar net lentynai duodantis sutartinį numerį. Taip lengviau rasti, tik bėda, kad pažymėtų ir į kompiuterį suvestų knygų yra 50. Lietuvių kalba seniausi teisės šaltiniai, esantys Z.Keručio bibliotekoje, - Lietuvos statutai.